Kodėl per Mišias vietoj psalmės neužgiedojus Mačernio, Salomėjos Neries ar Marcinkevičiaus eilių, nepaskaičius Žemaitės ar Biliūno apsakymų? Būtent taip pašaipiai paklausė vienas laisvamanis apie šv.Raštą. Girdi, žydų religinė literatūra ir poezija užima išskirtinę padėtį katalikų liturgijoje. Kuo blogesnė lietuviška?

Šio sekmadienio Evangelijos skaitymuose pasigirsta panaši abejonė iš samarietės lūpų, girdi, kuo blogesnis yra Garizimos kalnas ir samariečių sektos tikėjimas? Jėzus patikino, jog išganymas ateina iš žydų, per žydus, galų gale – per jį. Bet kad tai suprastų, Jėzus suteikė jai tikėjimo malonę, todėl naudinga pasigilinti šiame pasakojime pateikiama sektanto, netikinčio virsmo teisingai tikinčiu istoriją.

Pokalbį prie šulinio pradėjo Jėzus, prašydamas samariečių sektos išpažinėjos duoti atsigerti. Moteris šiurkščiai atkirtusi, jog Jėzus esąs žydas, su kuriais nebendraujama. Jėzui užsiminus apie gyvąjį vandenį, kurio jis galėtų duoti, moteris iš naudos paskatų tapo mandagesnė, kreipėsi į jį „pone Jėzau”, paskui jau ir „viešpatie Jėzau”. Kai Jėzus atskleidė jos gyvenimo su šešiais sugyventiniais tragediją ir paslaptį, toji persigandusi ėmė vadinti jį pranašu. Grįžusi į savo miestelį žmonėms skelbė apie sutiktą žmogų, kuris yra Mesijas. Po dviejų viešnagės dienų samariečių kaime Jėzus buvo pavadintas pasaulio išganytoju.

Taigi, nuo žydų religinės poezijos iki šv.Rašto, nuo Gerizimo kalno iki Jeruzalės šventyklos kalno, nuo žydo iki Išganytojo savokų ir patirties reikėjo peržengti kažkokią bedugnę. Tai bedugnė tarp netikėjimo ir tikėjimo. Tiltą tarp jų nutiesė ir moteris, ir Jėzus,  įžiebdamas moters širdyje tikėjimo malonę, kurio dėka ji suprato tiesą.

Šv.Kūdikėlio Jėzaus Teresė rašė, kad prašydamas duoti atsigerti, Jėzus atskleidė savo troškimą – jog žmogus įsiklausytų į jo žodžius, atsivertų ir imtų pasitikėti juo. Mainais jis duoda gyvojo vandens, t.y. malonės dovaną. Todėl apaštalas Paulius rašė, jog tikėjimu pasiekiame malonę ir nuteisinimą. Šią tiesą įtvirtina bažnytinės dogmos, jog tikėjimas Jėzumi, pasaulio išganytoju, yra būtinas atsivertimui ir išganymui.

Tikėjimas yra vidinis proto, jausmų ir valios veiksmas, pasitikintis atsigręžimas į Dievą, remiamas Dievo jo ieškojimas, kuris atveria duris jo pilnutiniam veikimui per malonę. Vadinasi, turime nuolatos kartoti tikėjimo veiksmus, kol tai taps nuolatiniu pasilikimu Dievo artumoje.

Kas yra tie tikėjimo veiksmai? Tai dažna malda, sakramentų praktikavimas, šv.Rašto, tikėjimą liudijančios literatūros skaitymas ir apmąstymas pavieniui ar su kitais, darbai ir gyvenimas pagal tikėjimą, liudijimas, šv.Mišių liturgija ir t.t. Juk būtent taip nešventieji tampa šventais.

Gavėnios tikslas yra tikėjimas ir krikštas. Vieniems jį gauti, kitiems – atnaujinti. Čia galima klausti, ar darome žingsnius į tikėjimą, ar į netikėjimą?