Sakytumei, tiktų šią dieną įsilieti į oratorių bendrą giesmę, šlovinant šios dienos svarbą ir iškilmingumą. Bet jau ketveri metai tokių švenčių proga kažkodėl jaučiuosi keistai.

Pirmiausia, kas dar švenčia patriotines šventes? Prezidentūra, Seimas, juk už tai jie gauna algas.  Vakar su 6 tautiečiais Alesundo katalikų bažnyčioje po Mišių bandėm kalbėti maldą už Tėvynę, kai tuo tarpu jų šiame mieste ir apylinkėsse gyvena apie 1500. Čia ne Los Angeles ar Čikagos dipukai.

Dabar prisiminus juokas ima, kaip viename Lietuvos kaime tarp parapijos ir mokyklos vadovybės vyko konfliktas, kam klebonas verčia švęsti Vasario 16 ar Kovo 11-ąją. Direktorius buvo teisus, jog patriotai yra idiotai. Klebonas greitai pasitaisė, nes tikrai idiotiška esamomis Lietuvos sąlygomis būti patriotu.

Lietuva neturi normalios kariuomenės, tinkamo piliečių pasirengimo gynybai, išmiršta demografiškai, valdininkai nieko nedaro emigracijai sumažinti, komplikuoja jaunų šeimų gyvenimą, buvusieji komunistai toliau valdo visas sritis, katalikų tikėjimas persekiojamas tik subtilesniu būdu, beveik sunaikintas tautiškumas, kaimas skęsta moralinėje pelkėje. Tada pagalvoji, ar nėra keista švęsti patriotines šventes ir gyvenimu neigti tų švenčių prasmę?

Karts nuo karto Norvegijoje pasigirsta istorijų apie paimtus lietuvių vaikus. Tenka bendrauti su lietuvių ir lenkų šeimomis, kurios patyrė šį iššūkį. Yra sunkiai paaiškinamų atvejų, bet dauguma – verčia susimąstyti. Bet ir vėl pasijauti keistai, kai tėvai cituoja  paimto vaiko teises į kalbą ir religiją, tuo tarpu tas vaikas vos bekalba lietuviškai, ir į bažnyčią gyvenime nebuvo atvestas.

Tikrovė tokia, jog ambasados kas mėnesį kilogramais išdavinėja pilietybės atsisakymo dokumentus. Įsitvirtinę, pavyzdžiui, Norvegijoje, yra aiškiai apsisprendę čia likti, parduoda nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, vaikus ugdo pagal šalies standartus. Ypač tai paūmėjo prasidėjus karui tarp Rusijos ir Ukrainos. Net poilsiauti pigiau ir smagiau yra kažkur egzotiškuose kraštuose negu Lietuvoje. Sakytumėt –  išdavystė, oportunizmas, tačiau kas to išmokė Lietuvoje, kur pagrindinė tema yra ekonomika, ir politinis gyvenimas paremtas melu ir veidmainyste.

Šiais metais dar šventėme, kitais – didelė abejonė. Tiesa sakant, jau ir šįmet didžioji tautos dalis nešventė. Ir aš – jų tarpe, nes vienam – kažkaip keista.