Mamos pilve kalbasi du kūdikiai:

Kūdikis 1: Tu tiki gyvenimu po gimdymo?

Kūdikis 2: žinoma, akivaizdu, kad gyvenimas po gimdymo egzistuoja. Mes

esame čia, kad taptume stiprūs ir kad pasiruoštume tam, kas mūsų laukia po

gimimo.

Kūdikis 1: Pfff… visa tai kvailystė. Nieko nėra po gimimo. Į ką gali

būti panašus gyvenimas ne pilve?

Kūdikis 2: yra daug istorijų apie „anapus“… sakoma, kad ten yra daug

šviesos, daug džiaugsmo ir emocijų… Tūkstančiai naujų patirčių.

Pavyzdžiui, sakoma, kad tenai mes valgysime savo burna!

Kūdikis 1: Kokia nesąmonė ! Mes gi turim savo virkštelę, jos dėka mes

maitinamės! Visi gi apie tai žino. Mes nesimaitinam per burną! Ir žinoma,

niekad nebuvo sugrįžusių iš to kito gyvenimo, todėl visa tai tik naivių

žmonių pasakos. Gyvenimas paprasčiausiai baigiasi gimdymu! Taip jau yra ir

reikia su tuo susitaikyti.

Kūdikis 2: Leisk man galvoti kitaip. Žinoma, aš nieko nežinau į ką tas

gyvenimas po gimdymo bus panašus ir aš nieko tau negaliu įrodyti, bet aš

galvoju, kad tame gyvenime mes pamatysime mūsų mamą ir kad ji mumis

rūpinsis.

Kūdikis 1: „Mamą“? tu nori pasakyti, kad tu tiki „mama“??? Ir kur ji dabar

yra???

Kūdikis 2: Visur! Juk tu matai! Ji visur aplink mus, mes esame iš jos ir

dėka jos egzistuojame. Be jos mes nebūtume čia!

Kūdikis 1: Nesąmonė! Aš niekad nemačiau jokios mamos, todėl savaime aišku,

kad ji neegzistuoja!

Kūdikis 2: Aš nesutinku su tavo nuomone.. kartais, kai viskas aprimsta,

mes galime išgirsti ją dainuojant… galime pajausti, kai ji glosto mūsų

pasaulį… aš esu įsitikinęs, kad mūsų tikras gyvenimas prasidės po

gimdymo…