Viešpatie, tu geriau žinai nei aš, jog senstu ir kažkada būsiu senas.

Apsaugok mane nuo pražūtingo įpročio manyti, jog visais klausimais ir kiekviena proga turiu pasisakyti. Atimk man norą nuolat taisyti kiekvieno žmogaus kelią.

Padaryk mane rimtu, tačiau ne paniurėliu; paslaugiu, tačiau ne įkyriu.

Gaila neišnaudoti visų savo išminties turtų, kuriuos turiu, tačiau tu, Viešpatie, žinai, kad norėčiau iki pabaigos išsaugoti nors keletą bičiulių.

Išvaduok mano protą nuo nesibaigiančio gilinimosi į detales ir suteik man sparnus, kad kilčiau link esmės.

Užverk mano lūpas nuo murmėjimo dėl silpnumo ir kančių, kurios mane aplanko, nes noras jas skaičiuoti su amžiumi vis didėja.

Neprašau malonės mėgautis svetimų kančių pasakojimais, tačiau suteik kantrybės juos išklausyti.

Nedrįstu tavęs prašyti geresnės atminties, tačiau meldžiu daugiau nuolankumo ir mažiau svyruojančio tikrumo, kai mano prisiminimai ima neatitikti kitų žmonių prisiminimų.

Suteik man garbingo pajutimo, jog ilgainiui galiu imti klysti. Išlaikyk mane malonų žmonėms, nors kai kuriuos sunku pakelti.

Suteik man sugebėjimą pastebėti gerus dalykus ir geras savybes žmonėse, kur mažiausiai tikiesi. Suteik, Viešpatie, malonę apie tai jiems kalbėti… Amen.

Šv.Tomas Akvinietis