Garsus anglų Oksfordo universiteto profesorius Anthony Flew, kažkada garsus ir savo ateistinėmis pažiūromis, gyvenimo pabaigoje tapo tikinčiu. Gausūs moksliniai tyrimai liudija, jog Visata atsirado dėka aukštesniojo Intelekto, jog kosmosą valdančios taisyklės atskleidžia Dievo Protą. Mokslininkas tiki, jog gyvybė ir jos atsinaujinimas turi dieviškąją pradžią, o mokslo srityje išplitęs Dievo neigimas yra išankstinis ir tikslinis nenoras pripažinti Kūrėją.
Vokiečių fizikas Max Planck teigė, jog religija ir mokslas petis petin kovoja su skepticizmu, netikėjimu ir prietarais, o šiaisi laikais propaguojamas ateizmas yra sąmoninga ir piktavalė kova su Dievu.
Garsus fizikas Erwin Schrӧdinger teigė, jog ateizmas yra primityvi ideologija, kadangi mokslinis pasaulio vaizdas yra nepilnas, nes tyli apie dalykus, kurie yra artimi mūsų širdžiai: grožį ir bjaurastį, gėrį ir blogį, Dievą ir amžinybę. Mokslas tyli apie didį Vienį, kurios dalimi mes esame. Tačiau išmetus iš mokslo asmenį, kaip tuomet aprėpti aukščiausiąją idėją, apsireiškiančią žmogaus prote?
Trečiosios kvantų teorijos kūrėjas Paul Dirac teigė, jog Dievas yra labai rafinuotas matematikas, kuris kurdamas pasaulį, naudojosi aukštąja matematika.
Panašią mintį pasakė Niels Bohr, jog elementariųjų dalelių judėjimo grožį galima aprašyti ne tik moksline kalba, tačiau ir poetine. Dievas yra ne tik matematikas, tačiau ir poetas.
K. Darwin pastebėjo, jog evoliucijos teorija negali pilnai paaiškinti žmogaus prigimties turtingumo, sunku įsivaizduoti, kad visata ir žmogus galėtų atsirasti atsitiktinai ar iš būtinybės. Esame verčiami pažvelgti į protingąją Pirmąją Priežastį, panašią į žmogaus protą, kuriam priklauso tikinčiojo titulas.
Paul Davies teigimu mokslas remiasi prielaida, jog pasaulis yra skersai ir išilgai racionalus ir logiškas visuose savo lygmenyse, todėl nepriimtini yra ateistų teiginiai, jog visa neturi tikslo ir prasmės.
Einsteinas kalbėjo apie „įsikūnijusį protą”. Jis troško pažinti, kokiu būdu Dievas sukūrė pasaulį, jo mintis, nes visa kita yra tik smulkmenos. Panašiai gamtoje vyraujančią tvarka žavėjosi Niutonas, Maxwell, Heisenberg.
Einsteinas nebuvo ateistu ir laikėsi įsitikinimo, jog Dievas apsireiškia per pasaulio tvarką kaip dvasia, kuri viršija žmogaus dvasią, ir kurio akivaizdoje ribotas žmogus turi jausti nuolankumą. Maža to, jis tvirtino, jog jis nėra ne tik ateistas, bet ir panteistas. O mes, žmonės, esame panašūs į mažą vaiką didelėje bibliotekoje. Jis žino, kad knygas kažkas parašė, kažkas jas sudėliojo tvarkingai lenynose, tačiau nėra pajėgus visko aprėpti, perskaityti ir suprasti. Panašiai jaučiasi žmogus Dievo atžvilgiu.
A. Flew teigia, jog „atsitiktinis” gyvybės atsiradimas yra tiek pat tikėtinas, kaip kad ir manymas, jog maigydama klaviatūrą beždžionių banda galų gale parašys Šekspyro sonetą. Toks bandymas buvo atliktas, kai į beždžionių gardą buvo įtaisytas kompiuteris ir jos galėjo spaudyti klaviatūros mygtukus. Po mėnesio jos prispaudė 50 puslapių įvairiausių simbolių, tačiau ten nerastas nei vienas prasmingas žodis. Nebuvo net paprasčiausio žodžio, kurį sudaro viena raidė, išskirta tarpu prieš ir po. Panašiai gyvybė ir tvarka pasaulyje negalėjo atsirasti atsitiktinai, teigė Fred Hoyle.
Materijos savaiminio susiorganizavimao idėja labiau panaši ne į mokslą, bet į pasaką šių dienų kvaileliams. Fiziologui George Wald atrodo, jog atsitiktinumo teiginį galima priimti ne įrodymų, bet tik aklo patikėjimo būdu.
Tai Protas sukūrė pasaulį ir gyvybę, iš kurių kildino pažinti, kurti, užsiimti mokslu, technologijomis ir menu sugebančią protingą būtybę. Marmuro akmuo net ir per begalybę laiko savaime netaps protinga būtybe, kaip teigia ir tuo aklai tiki ateistai. Vadinasi, „ESU, MĄSTAU, TIKIU Į DIEVĄ“ yra vieninga tikrovė, kuri būdinga sveiko mąstymo ir realų pasaulį priimančiam žmogui.
Pop.Benediktas XVI apibendrina teigdamas, jog nesame atsitikintis ir beprasmis evoliucijos produktas. Kiekvienas esame Dievo minties pasireiškimas. Kiekvienas buvome trokštamas, mylimas ir net būtinas.
