Ne kartą girdėjau diskutuojant, kas yra pirmesnis: višta ar kiaušinis? Iš pažiūros, tai atrodo kaip loginiai spastai, tačiau Biblija ir elementari gyvenimo patirtis neleidžia suabejoti, jog vaikai negali būti savo tėvų gimdytojais. Pradžioje yra Suaugusysis, Gimdytojas, Kūrėjas. Būtis, gyvybė, civilizacija, tradicija, kultūra, tikėjimas ir t.t. ateina iš praeities, ne iš ateities, dabartis ir ateitis yra stipriai sąlygota to, ką paveldime. Pasaulis laikosi ant subrendusiųjų ir suaugusiųjų. Vaikai gali būti aukštesni už savo tėvus tik dėl to, kad sėdi ant jų pečių. Nulipę nuo jų pačių jie pasirodo esą mažesni…

Santykis su tėvu – tai kaip upelio santykis su šaltiniu, iš  kurio išplaukia. Kartais vaikai kritikuoja savo tėvus, tačiau ir toliau kartoja jų klaidas. Yra gražių pavyzdžių, kad žmogus pranoko savo ištakas, eidamas kilnios kultūros, švietimo, tikėjimo, santuokos, kilnios draugystės keliu.

Ne tik žmogiška tikrovė, bet ir mūsų išpažįstamas tikėjimas yra apie tėvo ir vaiko meilę. Jėzus mums apreiškė Dangiškąjį Tėvą ir Sūnaus (bendrai – vaiko) širdį. Jei yra tėvas, tai įmanoma ir brolystės tikrovė. Be šių vertybių ne tik dvasinis, bet ir visuomeninis gyvenimas, žmonių santykiai ima ristis į nesusipratimus.

Kaip išmokti būti tėvu? Tėvystės pagrindas yra vyriškumas, todėl pirmiausia į galvą ateina tai, jog vyras turi būti autonomiška būtybė, laisvas, savarankiškas ir kūrybingas. Tas savybes ypatingai išbando ir subrandina vientvė, kai vyras atsiranda iššūkių akivaizdoje. Pasak šv. Efremo, vyras turi susigrumti su savo vidiniais demonais: silpnumu, priklausomybėmis, pykčiu, aistromis, nekantrumu, nebrandumu ir t.t. Reikia džiaugtis, kad turime stiprių, savarankiškų vyrų, kuriems nereikia „ramentų ir protezų“, kad patys viską sugeba ir nesileidžia kvailinami.

Žvelgiame į augančius berniukus su nerimu, kadangi tėvo silpnėjimas, virtualaus pasaulio, pramogų kultūros ir nihilizmo įsigalėjimas sudaro sąlygas formuoti silpnus berniukus ir vyrus. Liūdna, jei moteris lieka viena kaip supermenė-univarsalė, bandanti viename asmenyje būti ir mama, ir žmona, ir reikalų tvarkytoja, ir pasaulio gelbėtoja. Kas yra tas jaunas vyras, kuris pats nesijudina, bet reikia jį moterims tampyti?

Ironizuojama, jog prie sužeistos savigarbos vyro galima prisiartinti tik apsiginklavus beisbolo lazda. Dažnai vyrai yra pritvinkę neigiamų emocijų, nemoka tvarkytis ypač su pralaimėjimo ir nesėkmių emocijomis, tada pratrūksta. Pritvinkę pašaipios ironijos ima plakti savo žmonas, vaikus, visuomenę, tikėjimą. Sakoma, jog ironija yra trečioji bedievybės rūšis šalia filosofinės ir praktinės bedievybės, neretai vyrai tikėjimą atmeta vedami kvailos pagiežos ir melagingos ironijos.. Tai atrodo kaip beprasmis spjaudymas į šaltinį, savo paties ištakų nuodijimas, tiltų deginimas.

Būti tėvu mažam vaikui yra viena, o suaugusiam – visiškai kita. Kur kas sudėtingiau mylėti suaugusį sūnų ar dukrą. Dievas kaip geras tėvas nori užauginti mus iki savo vaiko lygio ir brandumo, kad patirtume laisvę, atsakomybę, kūrybiškumą, kad suprastume jo valią ir išmoktume bendradarbiauti jo reikaluose. Neapsiriksiu sakydamas: Dievo valia, kad vyras turėtų valią, išmoktų būti tėvu savo vaikų atžvilgiu, būdamas geru sūnumi Dangiškam Tėvui ir savo žemiškajam tėvui.