Vienoje pašaipūnų žurnaliuko redakcijoje Paryžiuje buvo nukauti jos darbuotojai. Priežastis – tyčiojimasis iš islamo religijos. Keli įsižeidę islamistai, apvaldyti beprotiško įsiūčio, paklojo keliolika kitų išprotėjusių paišytojų, kurie užsiciklino savame pasaulyje.
Pajudėjo solidarumo minios gatvėse, pasigirdo kvietimai melstis už nušautus cinikus, Paryžiaus Dievo Motinos katedros varpai būtent kvietė tai padaryti. Čia pat pasigirdo to paties geltonojo žurnaliuko patyčios iš skambintojų varpais. Bajauriausiomis iliustracijomis jau ne vienerius metus jie tyčiojasi ne tik iš islamo, bet ir iš katalikybės.
PopiežiusPranciškus pasakęs, kad nei tyčiotis iš tikėjimo nederėtų, nei žudyti dėl tikėjimo negalima. Bet ar krikščionybė turi priprasti prie pastovių patyčių? Pasak šv.Jono Auksaburnio – ne. Reikia tokiam reiškiniui priešintis, žinoma, kitokiais metodais.
Auksaburnis yra sakęs, kad jei išgirsi gatvėje ar turguje ką nors tyčiojantis iš Viešpaties Kristaus, priėjęs tokį sudrausk. Nederėtų išsigąsti, jei reikėtų tokį žmogų ir prikulti. Siekiant užčiaupti jo piktžodžiaujančias lūpas derėtų trinktelėti jam per kuprą. Labai įdomus šiuo atveju Jono Auksaburnio pasakymas – „pašventink savo kumštį smūgiu”, t.y. jis teigia, jog kovojantis prieš piktžodžiavimą kumštis yra tam tikra prasme šventas, nes gina padorumą, tiesą, moralę, tikėjimo vertybę.
Klaustume, ar galima tokiu paraginimu vadovautis šiais laikais? Taip išeitų, jog galima, tačiau būtina turėti omenyje, jog dėl Kristaus galima nukentėti. Mat civiliniai įsakymai draudžia piktžodžiautojų ir įžeidinėtojų tramdymą asmeniniais ir jėgos būdais. Bet jei krikščionis yra pasiryžęs kentėti dėl Kristaus už tikėjimą, tai būtų teisingas ir geras poelgis. Kai kuriais atvejais tokia drąsa ir auka yra būtini.
Jei visi krikščionys gausiu būriu priešintusi piktžodžiaujantiems, niekas nedrįstų kėsintis į jų vertybes. Valdžia daugumos savo piliečių neuždarytų į kalėjimą, pabijotų krikščionių jėgos ir pasipiktinimo.
Krikščionys turėtų boikotuoti ir protestuoti prieš piktžodžiautojus visais būdais: ir visuotine nepakanta, asmeniniais laiškais ir viešomis pastabomis, ir įtakodami tokių asmenų bei organizacijų finansinius ir teisinius nuostolius.
Tai, kad krikščionys taikstosi su besidergiančiais individais, salygoja pavojų visai Vakarų civilizacijai, nes patys savęs imame negerbti, ir užsitraukiame įniršį tų, kurie nežino šv.kumščio, bet labiau išpažįsta šautuvo, bombų, peilio ir kartuvių priemones.