2021 metų rudenį prasideda du metus truksiantis procesas, vesiantis į vyskupų sinodą apie bažnyčios sinodiškumą. Rudenį prasidės svarstymai vyskupijų lygmenyje. Kitais metais – kontinentiniu lygmeniu, o 2023 metais vyskupai rinksis į Romą, kur bandys nustatyti naujus Bažnyčios valdymosi principus. Sinodo šūkis – „Sinodinė Bažnyčia: bendrystė, dalyvavimas ir pasiuntinybė”. Kiekviena vyskupija paskirs sinodinį atstovą, kuris koordinuos veiklą su vyskupų konferencijos sekretoriatu.
Sumanymas yra grandiozinis, neturintis atitikmens istorijoje – pasiekti kuo platesnį atstovavimą dideliu mastu, aprėpiant visą pasaulį, suteikiant pasisakymo balsą visiems tikintiesiems. Atrodo, jog sinodo ambicijos siekia naujo tipo visuotinio susirinkimo formos ir maštabo.
Kai kurie kritikai nuogąstauja ir šiame sinode prognozuoja didelio masto Bažnyčios „išparceliavimą”, suskaldymą, valdžios ir tiesos decentralizavimą, sakramentinės ir hierarchinės bažnyčios prigimties ir struktūros išardymą.
Daugelis vyskupijų turi patirtį organizuojant vietinius sinodus, konsultuojantis su tikinčiaisiais. Tai be galo sunkus darbas, kadangi į sinodo darbus pavyko įtraukti nedidelę dalį uolių katalikų, kurie sudarė vargingai mažą tikinčiųjų dalį. Pirmiausia, žmonės tiesiog nesidomėjo, jiems nerūpėjo, nesuvokė prasmės ir reikšmės, jie stebėjosi tuo, jog dvasininkai klausinėja dalykų, kuriuos išmanyti ir spręsti galėjo tik jie patys, pabaigę atitinkamas studijas ir turėdami tam tinkamą kompetenciją. Didelės prasmės tame nematė dar ir todėl, jog radikalūs, originalūs, stiprūs, konservatyvūs pasiūlymai nėra imami domėn, visos idėjos yra atsijojamos, apibendrinamos ir niveliuojamos pagal išanksto numatytą ir trokštamą ideologiją. Maža to, paprasti paprapijiečiai turi savo gyvenimus, darbus, šeimas ir rūpesčius, todėl papildomas jų apsunkinimas susirinkimais, įsipareigojimais sutinkamas nenoriai ar net priešiškai. Be to, uolūs diskusijose ir pasiūlymuose asmenys dažniausiai pasirodo esą visiškai neveiklūs ir nekompetentingi konkrečiuose uždaviniuose.
Nepaisant to, skelbiama, kad niekas nebus ribojamas pasisakyti sinodo temomis, kadangi popiežius Pranciškus primygtinai prašo į sinodą įsijungti visus tikinčiuosius, viliantis, jog dialogas ves į tiesą, individų pasikeitimą ir Bažnyčios prigimties apibrėžimą. Konservatyvūs ir bažnytinę tradiciją gerbiantys tikintieji jau suprato arba labai suabejojo, kad jie tame sinode laukiami, nes, kyla klausimas, ar kartais sinodas nėra skirtas taip trokštamai „pažangai” paspartinti, dogmatizuoti kairuoliškas idėjas ir liberalizmą padaryti pagrindine dogma?