Mūsų šalyje nemažai žmonių serga širdies ligomis. Pasitaiko, kad kai kuriems iš jų persodinama širdis. Girdime, kad ir kai kurie kūdikiai gimsta turėdami širdies ydų, o tai lemia nepakankamą organizmo aprūpinimą deguonimi, maisto medžiagomis, žmogus negali augti, darbuotis.
Sakoma, kad žmogus turi ir dvasinę širdį, kažkokį asmens centrą, tapatybę ir sąžinę. Vaizdžiai kalbant, susirgti gali ne tik kūniška, tačiau ir dvasinė širdis. Iš tos vidinės gelmės plūsta blogos mintys, sumanymai, jausmai, troškimai ir ydos. Blogas moralinis kraujas cirkuliuoja žmogaus vidiniame pasaulyje, neleidžia jam augti ir bręsti. Maža to, moralinė anemija persiduoda ir į išorę, yra užkrečiama.
Kartą vienas solidaus amžiaus vyras su didele pagarba pasakojo apie savo tėvus. Nors teko patirti karą, tremtį, kolektyvizaciją ir kitokias negandas, niekada negirdėjo tėvų murmant, koneveikiant, besidalinančius savo vargais ir nepasitenkinimais. „Vaikai, pasimelskime ir dirbkime“ – toks buvo paprasto valstiečio tėvo komentaras visų vargų akivaizdoje. Jie neužkrėtė vaikų depresija, sugebėjo „užnuodytą kraują“ apvalyti savo širdyje. Gal todėl savižudybės buvo išimtinai retos? Juk dabar dažnas net nesusimąsto, ką kalba, kokią blogų žinių „radiaciją“ paskleidžia visuomenėje.
Žmogaus širdies paslaptis: jis gali būti be galo geras, bet gali būti visiškai sugedęs. Kas įtakoja šį esminį vidinį virsmą? Gal įmanoma ir moralinės širdies transplantacija?
Atsakymą į šį klausimą pateikia Jėzaus Kristaus širdis, kuri yra visokio gėrio, malonės šaltinis, užuovėja geriesiems ir išganymo vartai klystantiems. Katalikų dvasingume yra gerbiama, kontempliuojama Švč.Jėzaus Širdis, kurio idealas, siekinys yra išreiškiamas maldos žodžiais: „Jėzau, padaryk mano širdį panašią į savo širdį“.
Į meilę atsiliepti meile – tokia yra krikščioniškojo dvasingumo prasmė. Išgirsta ir priimta Dievo meilė ima keisti ir žmogaus širdį, gali būti perduodama ir plisti. Savo esme katalikiškoji civilizacija buvo ne tiek daiktų ir dalykų, kiek Jėzaus perkeistų širdžių vienybė ir visuma.