Turbūt daugumas tėvų išgyveno savo vaikų kritiką, antpuolius, kaltinimus, kad yra atsilikę nuo gyvenimo, nieko nesupranta ar net yra kvaili. Patys tapę  tėvais po daugelio metų su gėda prisimena pasakytus kvailus žodžius tėvams, kadangi išgirsta tuos pačius kaltinimus iš savo vaikų. Jauno žmogaus problema – jam atrodo, kad jis viską supranta, tačiau neįtaria, kad yra naivus, be patirties ar net stačiai kvailas. Pradėjęs mokytis, gaudamas blogus pažymius, patyręs gyvenimo nesėkmes jis pradeda įtarti, kad nėra toks labai protingas, kad visgi kartais elgiasi kvailai.

Kai kvailys pradeda įtarti, kad yra kvailys, nuo to momento jis jau nebėra toks kvailas! Žmogiška išmintis ima pasireikšti, kai suvokia savo ribotumą, kai į viską žvelgia atsargiai, bet nelieka abejonėse ar nežinioje, tačiau eina link tikrumo, kad priimtų atsakingus ir toliaregius sprendimus.

Šio sekmadienio evangelijos skaitiniuose iškeliama išminties tema, tačiau neapsiribojama žmogišku supratimu, bet einama link religinės,  išganingos išminties klausimo. Vestuvių baliaus kontekste pasirodo dviejų tipų pamergės: atsakingos, toliaregės, išmintingos bei naivios, paviršutiniškos, neatsakingos. Toks tuomet buvo paprotys, kad jaunikis tyčia vėluodavo į vestuvių balių, todėl nuotaka ir pamergės turėjo jo laukti. Senojoje hebrajų tradicijoje nuo sužadėtuvių-pirminių vestuvių iki vestuvių puotos bei apsigyvenimo kartu turėjo praeiti maždaug metai laiko (našlėms – apie 3 mėnesius). Taigi, santuokos ir vestuvių klausimas buvo stipriai pažymėtas laukimo nuotaikos bei įtampos. Išgirdus jaunikio svitos keliamą erzelį pamergės bėgo jos pasitikti. Evangelijoje minima, jog tai buvo vidurnakčio laikas, todėl reikėjo užsidegti žibintus, pašviesti sau ir svitai kelią. Čia paaiškėjo, jog dalis pamergių neturi alyvos, nepasirūpino iš anksčiau, bėgo pirktis ir nebepasitiko jaunikio. Tasai įsižeidęs ant jų užsirakino duris ir liepė joms, besibeldžiančioms, nešdintis iš ten: „Aš jūsų nepažįstu”.

Šiame pasakojime atsiskleidžia dvi temos, dvi problemos. Vieną iš jų galima būtų apibūdinti kaip nesugebėjimą atskirti esminių dalykų nuo antraeilių: vietoj jaunikio ir jo vestuvių džiaugsmo paikosios merginos pasirinko tinginystę, paskui alyvą, kurios bėgo ieškoti. Jei be degančių žibintų būtų pasitikusios jaunikį, turbūt būtų gėdinga, tačiau mažesnis blogis nei kad visiškai nepasitikti. Kita problema – tai nenoras ar nesugebėjimas pramatyti, planuoti ateitį ir galimus iššūkius. Tai liudija apie abejingą, tingią, neatsakingą, mąstyti nenorinčią sąmonę, asmenybės moralinį, intelektualinį ir dvasinį silpnumą, kuomet gyvenama tik dabartimi, nenorima pažvelgti plačiau.

Šio biblinio pasakojimo kontekste į galvą ateina Lenkijoje vykstantis kairių ir liberalių pažiūrų moterų streikas (nedidelė reakcinga rėksnių moterų dalis), reikalaujant laisvų abortų, t.y. pradėtų žmogiškųjų būtybių, vaikų, neriboto žudymo. Emancipuotos, žiaurios, žmogišką dvasią praradusios egoistės moterys, neretai lezbietės, vaiką traktuoja kaip didžiausią savo priešą, kuris grasina atimti joms pinigus, karjerą, malonumus, laiką ir jėgas. Jos reikalauja, kad valstybė privalomai joms finansuotų aborto procedūras, o paskui ir ligos, bedarbystės, globos, senatvės pensijų išmokas, linksmintų ir guostų senatvėje, vientavėje ir pan. Koks absurdiškas ir trumparegiškas požiūris… Valstybės ekonomiką, socialinę struktūrą, išmokas, sienų apsaugą ir t.t. užtikrins tie, kurie gimė, kurių nenužudė. Demografinių problemų akivaizdoje reikalauti neribotų abortų yra aklumas, beprotybė ir atsakomybės nebuvimas. Paskui tos žudikės reikalaus lygių teisių su tomis, kurios nežudė, pagimdė, užaugino savo vaikus. Juos privers mokėti joms išmokas. Reikėtų palinkėti joms ubagauti gatvėje.

Palyginime apie namą ant smėlio ir uolos Kristus teigia, jog kas klauso ir vykdo Dievo žodį, tas stato ant uolos, o audroms ir žemės drebėjimams užėjus namas atsilaikys. Kas girdi Dievo žodį bet jo nevykdo, tas stato ant smėlio, todėl gyvenimo negandoms užėjus egzistencijos namas griūna. Dievo įsakymo nežudyti nekalto žmogaus, nežudyti negimusių vaikų laikymasis yra statymas ant  uolos, kuri leis tautai, valstybei, visuomenei atsilaikyti prieš įvairias istorines negandas. Šv. Jonas Paulius II sakęs, jog savo vaikus žudanti tauta neturi ateities, išreiškia aborto pasekmes – tai statymas ant smėlio, valstybės pamatų griovimas. Tikroji išmintis yra pripažinti Dievo teisumą ir laikytis jo valios.

Kai prezidentui Linkolnui teko išgyventi dideles problemas šalies valdyme, kažkas jam palinkėjo: „Pone prezidente, tegul Dievas bus su jumis šituose sunkumuose”. Prezidentas atsakęs: „Dievas visada bus su manimi, jei būsiu tiesos ir gėrio pusėje”. Dievo įsakymai yra išganingi, jų užlaikymas reiškia buvimą teisingoje pusėje, Dievo palaiminimą ir išganymo pasiekimą. Jei mes su tikėjimo ir tiesos žibintais pasišviesdami einame per gyvenimą, tikime sutiksią ateinantį Viešpatį. Šviesos neturintys puldinės į visas puses jos ieškoti, kur jos nėra, todėl nesutiks Viešpaties, bet visur matys uždarytas duris, padėtį be išeities.

Evangelijoje minima vestuvių šventė – tai gyvenimo džiaugsmo simbolis. Biblijoje ne kartą Dievo ir žmonių sandora perteikiama vestuvių puotos simboliu. Dalykas yra akivaizdus, kad tas, kuris nemyli to, ką Dievas myli, neturi bendrystės su Dievu. Dievas myli žmogų ir noriai bei gausiai pašaukia juos į egzistavimą. Kas nekenčia ir žudo Dievo mylimus žmones, tas tampa Dievo priešininku ir velnio, eksterminatoriaus-žudiko, bendru. Kol pasilieka su tokia nuostata, tol durys į gyvenimo džiaugsmą jam bus užvertos.

Išmintingos merginos ir moterys pasižymi žmogiška širdimi, kilniais jausmai, pagarba tam, kuris gali ateiti netikėtai, ne tik Viešpačiui, bet kitam žmogui. Pasitikti su degančiais žibintais, su meile, viltimi ir džiaugsmu ateinantį Viešpatį ir ateinantį į šį pasaulį žmogų – tokios yra išmintingos, Dievo mylimos moterys, kurios dalyvauja gyvenimo ir gyvybės šventėje ne tik šiame pasaulyje, bet ir amžinybėje.