Šio sekmadienio evangelijos įžymybės – griausmo sūnūs, Jonas ir Jokūbas, kurie norėjo būti aukščiau kitų apaštalų ir lygūs su Kristumi. Šventasis raštas apaštalą Joną vadina mylimiausiu Jėzaus mokiniu. Jam tuo metu galėjo būti apie keturiolika-šešiolika metų, taigi, ir pats jauniausias apaštalų tarpe.
Panašu, jog ir jo brolis Jokūbas buvo ne ką vyresnis už jį. Jų jaunuoliškus, karštakošiškus charakterius aprašo evangelistas Lukas, kai, atstumti vieno Samarijos miesto gyventojų, norėjo atlyginti jiems ugnimi iš dangaus. Jų jaunystę liudija ir stipri jų motinos Salomės įtaka, kuri, pasak kitų evangelistų, pati kreipėsi į Jėzų dėl privilegijų savo sūnums. Bet iš tikrųjų Jonas ir Jokūbas ir buvo privilegijuotų apaštalų tarpe, Jėzus pasiimdavo juos į ypatingus įvykius, kaip antai, į Taboro kalną, apreiškė savąją dievystę, taip pat į Alyvų kalną drauge melstis prieš išdavimą ir kančią.
Kodėl Jėzaus palankumas tiems dviem apaštalams buvo taip stipriai išreikštas, ypač Jonui? Kadangi jie buvo jaunatviško tyrumo ir džiaugsmo atstovai, nesugadinti, autentiški pamaldžių tėvų vaikai. Apskritai, visais laikais visuomenė yra labiau dėmesinga ir palanki vaikams ir jaunimui, ypač šiandien, kai perdėtai pabrėžiamos vaikų teisės, kai vaikai yra dievinami. Jėzus ir jo Bažnyčia rūpinasi jaunimu, kuris Jono ir Jokūbo asmenyse tapo svarbiu evangelizavimo ir išgelbėjimo ženklu, sielovados sritimi.
Šiandien pasakojamoje istorijoje galima pastebėti pedagoginį aspektą: mylimieji gali pasiduoti kaprizų pagundai. Jie mylimi, bet jiems to nepakanka, reikalauja dar daugiau ir daugiau, daugiau už kitus. Jie ima manyti, jog yra kažkas daugiau ir aukščiau už kitus, nors dar neturi jokių nuopelnų. Jausdami Jėzaus didesnį prielankumą broliai įsidrąsino reikalauti lygybės su juo: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje!“. Suprasdamas jų jaunatvišką, naivią ir kvailą tuštybę Jėzus atsakė: „Patys nežinote, ko prašote“. Jie tvirtino galį gerti tą pačią kančios taurę su Jėzumi, maždaug, jaunam ir naiviam jūra iki kelių. Ir tikrai, vėliau Jokūbas tapo pirmuoju kankiniu apaštalų tarpe.
Panašią istoriją girdime apie vieną iš angelų – Liuciferį, kurio vardas reiškia šviesos nešėją. Jis buvo vienas iš prakilniausių angelų, kurį Dievas labai mylėjo. Ir Liuciferio meilė Kūrėjui buvo tokia stipri, jog jis ėmė tapatintis su meilės objektu, prarado tam tikras ribas, atstumą, ėmė siekti būti lygiu su juo, būti šalia jo. Kaip tie apaštalai varžydamiesi dėl sostų šalia Dievo, taip Liuciferis pateko į pagundą lygiuotis su Dievu, užmiršdamas, kad yra kūrinys, kad mylėti reiškia ne savintis kito, bet save atiduoti, ne būti lygiu, bet nuolankiu, ne siekti Dievo garbės, bet garbinti Dievą, ne viešpatauti, bet tarnauti. Vieno iš nuostabiausių angelų nuopuolio priežastimi buvo meilės pagimdytas kaprizas, įnoris, apsirikimas, jog mylimasis tampa aukštesnis ar lygus mylinčiajam, ypač kai kalbame apie Dievą, tarp kurio ir kūrinio žioji nebežengiama būties ir nebūties bedugnė.
Tai ir nuolatinė pedagoginė problema, kai mylimi vaikai ima galvoti, jog tėvų meilė padaro juos lygius su tėvais ir aukštesnius už kitus, kad tėvai privalo vaikams tarnauti, bet ne atvirkščiai. Todėl nenuostabu, kad velniškas „aš niekam netarnausiu“ šūkis nuolat girdimas mūsų tarpe, ne tik išlepusių vaikų lūpose, bet ir visur, kur pasireiškia egoizmas, perdėtas individualizmas, kur vyksta kaprizų dramos.
Šį „mylimųjų mokinių“ reiškinį galima pastebėti ir bažnytinėje terpėje, kai pagyvenęs dignitorius ima jausti didelio prielankumo jausmus jaunam, iš tikro ar tariamai gabiam, pamaldžiam klierikui ar kunigui, ir, puoselėdamas geras viltis, jį remia tobulėjimo ir bažnytinės karjeros srityje. Kartojasi Liuciferio istorija: mylimasis ima susireikšminti, pavydėti kitiems, reikalauti dar daugiau, nori sėdėti šalia toje pačioje aukštumoje. Tarp mylimųjų prasideda kaprizų ir intrigų teatras ir dramos, įnešančios į Bažnyčią nesveikos dvasios. „Mylimieji mokiniai“ ateina ne tarnauti, bet ponauti, jie yra nusiteikę gerti ne Kristaus kančios taurę, bet taurius ir skanius gėrimus elito vakarėliuose. Neatsitiktinai pop.Pranciškus uždraudė bažnytinių garbės laipsnių teikimą nesulaukusiems 60 metų. Galbūt tokį cenzą reikėtų įvesti ir vyskupų nominacijoms.
Kristaus mokymas atskleidžia, jog Dangus yra visiško savęs atidavimo ir tarnavimo Dievu ir artimui tikrovė, jog tas, kuris nori būti pirmas, turi būti visų tarnas. Ir krikščioniškos pedagogikos bei bažnytinio gyvenimo postulatas yra šis – išmokti savo gyvenimą kitiems duoti, gyventi ne vien sau.