Ukrainos pasipriešinimo Rusijos agresijai šūkiu tapo keiksmažodis, kurį narsūs ukrainiečiai kariai ištarė kaip atsisakymą pasiduoti. Jame atsiskleidžia drąsa, sąmojis ir sarkazmas beprotiškos didybės ir beatodairiškumo atžvilgiu. Išskirtinės aplinkybės, sakytumei, pateisina išskirtinius žodžius. Bet ar moralu kasdienybėje tą keiksmažodį kartoti?
Tarybinių laikų pabaigoje vienuose atlaiduose Rytų Aukštaitijoje girdėjau pamokslą, kuriame kunigas draudė keiktis rusiškai, nes visada tai bus nuodėmė, o jei lietuviškai – leido. Lietuviški keiksmažodžiai kalboje atlieka jaustukų ir ištiktukų funkciją, jie neturi tokio žeminančio ir ciniško pobūdžio kaip rusiški. Mūsų keiksmažodžiai daugiau liečia gamtą: rūtele žalioji, rupūže, žalty, po perkūnais ir t.t.
Po 2000 m. teko lankytis viename Rusijos mieste ir užėjus į vieną cerkvę išgirdau dvasininko pamokslą, kuriame jis ragino vartoti rusiškus keiksmažodžius, nes jie neužtraukia kaltės, bet vengti senųjų mongolų Ordos keiksmažodžių, kurie yra neskaistūs, žeminantys moteris, ypač seseris ir motinas. Pasirodo, visi bjauriausieji „rusiški” keiksmažodžiai atkeliavo iš mongolų klajoklių kultūros, taip pat ir tas keiksmažodis „idi ty …”.
Stebint, kaip vyksta agresija Ukrainos atžvilgiu, nenoromis imi galvoti, ką gero davė rytiniams slavams kelių šimtų metų vergovė Aukso Ordai? Iš jos išmoko ne tik keiksmažodžių, bet ir nežmoniško elgesio, tuščių ambicijų, neapykantos ir ypač žiaurumo. Kur eina Rytų ir Vakarų civilizacijų riba? Ją pažymi žmogaus, ypač moters ir vaiko, traktavimas. Ukrainoje tą ribą naikina beatodairiški bombardavimai tarptautinių susitarimų uždraustais būdais, šaudymas į vaikus, moterų ir senelių užspeitimas miestų griuvėsiuose nepaisant paskelbtų humanitarinių koridorių įsigaliojimo. Krikščioniškųjų Vakarų riba justi ir Rusijoje, jos žmonių širdyse, tačiau ją tiek dešimtmečių buvo siekiama ištrinti, todėl ji ne visada yra aiški, ypač neaiški tapo šiomis dienomis.
Viena garbingo amžiaus pažįstama pasakojo, kad jos močiutė išmokė seną lietuvių pagonių maldelę į perkūną: „Perkūne dievaiti, nemuški žemaičio, mušk gudą kaip šunį rudą”. Už to „gudo” slypi žiaurumu pagarsėję kariai iš rytų, kurie atnešė daug kančių, chaoso, priespaudą ir atsilikimą. Jie visą laiką norėjo išvaduoti mus – nuo mūsų pačių!.. Tą teigia dabar ir ukrainiečių atžvilgiu. Ką gero jie gali pasiūlyti žmogui: korupciją, chaosą, ubagystę, girtavimą ir nihilizmą?
Krikščioniški keiksmažodžiai neegzistuoja, nebent jais laikytume Dievo atlygio ir bausmės palinkėjimus. Meldžiame priešams atsivertimo iš klaidų ir suteikiame pagalbą tai pasiekti tokiomis priemonėmis, kurios tikrai padeda: ne tik malda ir žodžiu, bet ir pasipriešinimu pikta darančiam ir pamokant klystantįjį. Jei neužtenka draugiško žodžio, tada ginklų žvangėjimu ir galios demonstravimu. Ekonominės sankcijos – tai privertimas papasninkauti, kad prablaivėtų protas. Jei Rytų Ordos ribos norės pasislinkti labiau į Vakarus, reikia jas sulaikyti. Keiksmažodžių čia neužteks.