Trečiojo Gavėnios sekmadienio skaitiniuose pasitelkiamas motyvas vandens, kuris ištrykšta iš uolos ir kuriuo yra Jėzus Kristus, nurodantis į Gavėnios tikslą – krikšto ir tikėjimo atnaujinimą. To vandens troško dykumos sausros iškankinti keleiviai ir prie šulinio atėjusi Samarijos srityje gyvenusi moteris, kurie stokojo ne vien fiziškai gyventi įgalinančio vandens, bet ir gyvenimui reikalingos motyvacijos, prasmės, tikėjimo.
Žmogus ištrokšta, nori atsigerti, ieško vandens, kelis kartus per dieną atsuka vandens čiaupą, ieško šaldytuve vandens butelio, kai kur dar kaimo vietovėse eina pasisemti jo į šulinį. Be vandens nėra gyvybės, augimo, švaros ir derlingumo. Deja, gerti tinkamas vanduo tesudaro nepilną procentą viso esamo vandens, kuris užpildo Žemės planetą. Bet pasirodo, kad tuo dvasiniu vandeniu yra tikėjimas, be kurio taip pat darosi neįmanoma pilnavertiškai gyventi. Galima būtų manyti, kad panašiai žmonijoje yra žinomos ir praktikuojamos įvairios religijos, tačiau tik viena yra tikru prasmės, tiesos ir išganymo šaltiniu.
Evangelijoje pasakojama, jog prie Jokūbo šulinio Jėzaus asmenyje susitiko nesutaikomos žydų ir samariečių gentys. Samarijos srities gyventojų protėviai pažeidė Mozės įsakymą, draužiantį maišytis su genetiškai, kultūriškai ir religiškai skirtingais kaimyninių pagoniškų tautų gyventojais, todėl buvo traktuojami kaip išdavikai, eretikai, šventvagiai ir piktžodžiautojai, netekę išrinktajai tautai būdingų savybių, garbės ir pašaukimo. Paniekinti ir atstumti savo tautiečių, samariečiai įsteigė alternatyvų, paralelinį judaizma: šventyklą, apeigas, hierarchiją. Judėjos žydai ne tik kad su samariečiais nebendravo, tačiau ne kartą kėsinosi juos fiziškai išnaikinti, buvo sugriovę samariečių Gerazimo kalno šventyklą. Kad būtų didesnis kerštas, samariečiai nepasigėdijo išniekinti Jeruzalės šventyklą per svarbiausią žydams Velykų šventę.
Dviejų priešiškų tautų ir šventyklų atstovai susitinka prie savo bendro protėvio Jokūbo šulinio vedami troškulio, ta proga Jėzus neleido suabejoti: samariečių alternatyvusis judaizmas nėra išganymo šaltinis, aiškiai nurodė, jog išganymas ateina iš žydų, tačiau juo neapsiriboja. Jėzus nurodo save kaip gyvojo vandens šaltinį ir pasakoja apie būsimus laikus, kai žmonės sems prasmę ir tiesą iš Šventosios Dvasios, garbins Dievą tiesa ir dvasia.
Pokalbyje su samariete Jėzus atskleidžia jos nesėkmingas laimės ir meilės paieškas jau su penktu vyru. Ji keliauja per vyrų rankas, ieškodama gyvenimo pilnatvės, artumo ir bendrystės. Jos nesėkmingos partnerystės ar santuokos yra tarsi tuščias šulinys, negalintis numalšinti meilės ir artumo poreikį. Panašiai ir praeityje, ir dabar žmonės vaikšto malšinti meilės, laimės , prasmės ir džiaugsmo troškulio prie įvairiausių dirbtinių, kiaurų šulinių: kas prie degtinės butelio, kas prie kompiuterio ar televizijos, kas svetimose lovose, kas pramogose ir nuotykiuose, kas naujuose ar senuose dvasingumuose bei sektose. Galų gale vis tiek lieka tuštumo ir beprasmybės troškulys.
Jėzus supažindino samarietę su savimi, atvedė ją prie savo dieviško asmens gelmės, kuris sukurtajai būtybei yra tarsi gyvasis vanduo, numalšinantis vidinį troškulį. išganytojas padėjo jai su savimi užmegzti santykį ir taip įvedė į savo gyvenimą, kuris pranoksta bet kokius tarpasmeninius žmogiškus santykius, duoda žmogui amžinąjį gyvenimą. Panašiai Bažnyčios egzistavimo prasmė ir tikslas yra ne tiek linksminti ir užimti žmones, kiek įvesti į santykį ir gyvenimą su Jėzumi per tikėjimą, kuris prasideda ir stiprinamas per Dievo žodį, sakramentus, katekezę, maldą, tikėjimo darbus, atgailą ir atsivertimą.
Gavėnios metas yra skirtas atnaujinti krikšto gyvenimą, kuris prasidėjo nuo krikšto vandens, nurodančio gyvojo vandens šaltinį – Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, jog yra esminiai būtina jį priimti, kad kaip malonės versmė pasiliktų krikščionies širdyje. Gavėnios atgaila išreiškia pasitraukimą nuo nuodėmės ir iliuzijų šulinių, grįžimą prie gyvojo vandens, kuriuo yra Viešpats, ir atnaujinti iš tikėjimo kylantį gyvenimą.