Bendras daugumos buvusių protestantų, atsivertusių į katalikų tikėjimą, bruožas yra tas, jog jie tai padarė labai sąmoningai, susipažinę su Bažnyčios, erezijų, skilimų istorija, studijavę įvairius oficialius, teologinius bei filosofinius  veikalus, šventųjų biografijas ir jų mokymą. Jie pasirenka katalikybę kaip savo dvasinį, intelektualinį pagrindą, pripažindami  katalikų tikėjimo pilnumą ir tikrumą. Maža to, jie teigia, jog šalia šio lobyno protestantizmas atrodo kaip „purvinas neužauga smėlio dėžėje šalia Vatikano bibliotekos”.

Deja, iš uoliųjų konvertitų tenka išgirsti nusivylimo žodžių, kadangi jų pažintoji Katalikų Bažnyčia vienokia buvo kadaise ir kitokia yra dabar. Svarbus klausimas, kas liko iš Katalikų Bažnyčios dabar, nes jos tapatybė yra smarkiai susvyravusi ir paveldas gerokai išbarstytas. Menkos meninės vertės ir lėkšto turinio giesmelės, rankų kilnojimas ir emocinis nestabilumas yra tik smulkmenos, palyginus su idėjomis, kurios įslinko į Bažnyčios mąstymą moralės ir dogmatikos srityje. Kad ir tai, jog pradedant popiežiumi ir baigiant kunigais, nebetikima Katalikų Bažnyčios išskirtinumu ir nepakeičiamumu. Kad ir tai, jog niveliuojant tautas ir kultūras, tarsi buvo duotas užsakymas sumalti religijas ekumenizmo mėsmale.

Vargšai konvertitai yra kritikuojami teologijos profesorių, kunigų ir vyskupų, kad paliko savo denominacijas, kad neva pats popiežius uždraudė prozelitizmą, kad negalima atvertinėti kitų ir atsiversti pačiam, bet reikia likti prie savo ir jaustis laimingu. Skelbiant  „visų teisumo” idėją prie pastatyto paminklo Liuteriui gražiai rikiuojasi purpuratai, sukeldami pasipiktinimą ir sąmyšį eksprotestantų ir sąmoningų katalikų gretose. Visiems rikiuojantis į vieną eilę, kyla klausimas, ar nebuvo išduota pilnutinė Kristaus tiesa.

Nesigilinant į daugelį problemų, verta būtų atkreipti dėmesį į pop. Benedikto XVI ir pačių konvertitų duodamą pavojaus ženklą – tai katalikų tikėjimo ir dvasingumo suprotestantinimą. Buvę protestantai šiuos bruožus pažįsta iš tolo, juos liūdina nekritiškas tų svetimų elementų priėmimas. Jie manė pabėgę iš savo entuziastingų bendruomenių, tačiau vėl pataikę pas jas pas katalikus.

Vienas iš pavyzdžių galėtų būti taip vadinami Alfa kursai. Kadinolas Reymond Burke yra įvardijęs, jog Alfa kursai kelia grėsmę katalikų tikėjimui. Suponuojama, jog neva yra kažkoks pirminis krikščioniškasis mokymas, pradmenys, kurie buvo pradžioje ir tinka visiems. Šiuo atveju katalikų tiesos būtų tik „beta“, t.y. kas seka paskui, kas yra vėliau. Taigi, šaržuojant galima teigti, kad pradžioje (alfa) buvo žodis ir tas žodis buvo pas protestantus…

Girdėjau vieno Veikliųjų vyrų bendruomenės lyderio teiginį, jog krikščioniškasis tikėjimas yra paprastas ir remiasi Kristumi, nes toks gyvavo iki IV amžiaus, o katalikybė su savo kultūra, tradicijomis ir mentalitetu tėra kažkas išoriško, tarsi paltas, kuris pakabinamas ateinant į, kaip pretenduojama, pirminės krikščionybės savybe išsiskiriančias vyrų bendruomenes. Neva toji pirminė (iš esmės protestantiškoji ir nuskurdinta) krikščionybė yra kur kas daugiau ir svarbiau nei Bažnyčia, todėl Bažnyčios ir jos tradicijos praradimas nėra problema, svarbu Jėzų priimti ir turėti savo asmeniniu Viešpačiu.

Logiškai mąstant, jei tikslu iškeliamas „alfa“, pradinis tikėjimas, tai gal tada reikėtų grįžti į ankstesnius laikus, kai gyveno Abraomas? Juk jis yra visų tikinčiųjų tėvas ir pirmasis.

Tai yra dogminė klaida, nes tik katalikų tikėjimas yra alfa, o protestantų – gal gama, gal zeta, išreiškiantis tai, kas prasidėjo XVI am., nesimatant pabaigos tolimesniam skaldymuisi ir nesutarimams (pasaulyje skaičiuojama apie 50 000 įvairiausių protestantiškų bendruomenių ir mokymų).

Kažkas sunkiai suvokiamo, eretiško ir prieš neklystamas dogmas nukreipto yra teigti, jog svarbu rasti Kristų, bet nesvarbi yra Bažnyčia, kurią Kristus įsteigė ir padarė savo Mistinio Kūno tikrove, palikdamas sakramentų malonę, hierarchiją, apaštalinę tarnystę, Šventosios Dvasios būvimą, šv. Mišių auką ir t.t., t.y. visa tai, kas suvienija žmogų su jo Kūnu.

Dabar einama link to, jog vienintelis bažnytiškumo kriterijus liko Šventojo Rašto individualus interpretavimas vienoje ar kitoje grupėje, kurią pasirenki pagal ten išpažįstamų idėjų meniu, grojamos muzikos stilių ir grupės lyderio-užkalbėtojo savybes. Svarbiausia, kad tose lėkštose šlovinimų terapijose būtų „faina ir super“.

Kam tada tiek amžių buvo stengiamasi išgryninti tikėjimą, dvasingumą ir liturgiją, juos išlaikyti nesugadintus? Šventieji ganytojai, vienuoliai ir tikintieji išpažino Šventosios Dvasios būvimą ir vadovavimą Bažnyčioje, siekdami savo tyrose, nurimusiose širdyse, taip pat visuotiniuose susirinkimuose išgirsti Tiesos Dvasios mokymą. Dabar kiekvienas hebraiškos arfos (gitaros) brūžintojas mano galįs savo įspūdžius pavadinti Dvasios įkvėpimais, kurie tuo pačiu bus priešingi savo turiniu kito tariamiems įkvėpimams.

Kyla klausimas, kodėl katalikų kunigai, kurie tiek metų studijavo teologiją, nesugeba patraukliai išdėstyti tikrojo tikėjimo savitu būdu, bet skolinasi svetimus metodus ir turinį, taip sumenkindami katalikų tikėjimo išskirtinumą bei vesdami tikinčiuosius link kažkokios universalios religijos? Negalima girtis nei alfa kursų, nei veiklių vyrų, nei charizmatikų, nei kitų protestantiškų kursų sėkme bei efektyvumu, kadangi protestantiški kursai kataliką padaro labiau protestantu ir mažiau kataliku, vadinasi, efektyviai naikina katalikybę ir efektyviai platina svetimybes.

Kaip atsargiai ir nuodugniai Bažnyčia užsiima palaimintųjų ir šventųjų skelbimo bylomis, kaip kruopščiai tiria tekstus, faktus ir liudininkų parodymus! Bet kodėl protestantiški kursai, idėjos, dvasingumas ir kiti elementai yra pripažįstami entuziastingai ir nekritiškai, kanonizuojami, priskiriant tai Dievo veikimui ir atsinaujinimo idėjoms?