Temos Archyvai: tikejimas

Zita Šličytė prieš Lietuvos „homoseksualizavimą”

politika, tikejimas

Kovo 11-osios šventiniame posėdyje Seime signatarė Zita Šličytė pasisakė prieš Lietuvos „homoseksualizavimą”. Dalis posėdžio dalyvių, suprask – remiančių „homoseksualizavimą”, protesto ženklan pasišalino iš salės, nes jų tolerancija nėra tiek išlavėjusi, kad galėtų klausyti nepatinkančių teiginių. Jiems juk tai, ko gero, – švenčiausioji vertybė…

Rusijos patriarchas Kirilas bandė pateisinti Putino pradėtą karą kaip pasipriešinimą prieš Ukrainos ir paskui Rusijos „homoseksualizavimą”, kad nevyktų gėjų paradai ir tos pačios lyties santuokų įteisinimas. Dėl tos priežasties viena Seimo narė Šličytę susiejo su Putinu.

Visgi atviros ir įnirtingos „homoseksualizacijos”, kurią nori vykdyti valdantieji, akivaizdoje nereikėtų atmestinai traktuoti to, ką sakė Rusijos patriarchas. Jis pristato Putiną kaip Dievo tarną ir karį, ginantį biblinę moralę nuo Vakarų moralinio sugedimo. Šis motyvas gali pasitarnauti tolimesnės agresijos tęsimui ir karo pateisinimui. Šiaip ar taip, didesnioji visuomenės dalis nepritaria visuomenės ir teisės „homoseksualizavimui”, todėl galima prarasti jos lojalumą ir pastūmėti link pritarimo patriarchui ir „Dievo tarnui, Jo bausmės vykdytojui” – Putinui.

Senojo Testamento Biblijos Mozės teisynas už sodomijos nuodėmę  liepė užmėtyti akmenimis, o Naujojo Testamento Biblijos kanone esantis apaštalo Pauliaus laiškas aiškiai nurodo, kad sanguliaujantys vyrai su vyrais nepaveldės Dangaus Karalystės. Taigi, ką kai kurie kunigai ar vyskupai bekalbėtų, iš Biblijos žodžių neišmesi ir jie nenurodo, kad turėtų kristi gėlės ir kad būtų žadamas žemiškas ar anapusinis dangus… Žmonija turėjo daug laiko, kad istoriškai ir religiškai išgyventų neigiamas „homoseksualizavimo” pasekmes, kad toji neigiama nuostata atsirastų visuotinėje sąmonėje ir pagrindiniuose religiniuose šaltiniuose. Karo ir krizių akivaizdoje viltis yra moralioje šeimoje, vyro ir moters santuokoje, kuri vienintelė, Dievui padedant, yra atgimimo šaltinis ir fizine, ir kultūrine, ir civilizacine prasme.

Karo Ukrainoje akivaizdoje visuomenė yra įsitempusi ir nervinga, todėl kelti egzistenciškai neesminius ir visuomenę erzinančius klausimus būtų neišmintinga. Kaltinant Putiną prievarta, valdantieji nesusimąsto, jog stumdami „homoseksualizavimo” politiką jie vykdo prievartą prieš didžiąją visuomenės dalį, nuteikia ją prieš save. Susirūpinau išgirdęs vieno pažįstamo pasipiktinimą: „Jau tegul būsim Putino valdžioje, nei iškrypėlių”… Kam provokuoti žmones dabartinės grėsmės akivaizdoje? Juk broliams ir seserims „homoseksualams” iš esmės niekas nepasikeis, nes jie gyvena, kaip jie nori, ir mūsų leidimo neklausia, o prievartinių krentančių gėlių tikėdamiesi, gali išprovokuoti akmenis.

 

„Idi ty n….” klausimu Ukrainos karo akivaizdoje

politika, tikejimas

Ukrainos pasipriešinimo Rusijos agresijai šūkiu tapo keiksmažodis, kurį narsūs ukrainiečiai kariai ištarė kaip atsisakymą pasiduoti. Jame atsiskleidžia drąsa, sąmojis ir sarkazmas beprotiškos didybės ir beatodairiškumo atžvilgiu. Išskirtinės aplinkybės, sakytumei, pateisina išskirtinius žodžius. Bet ar moralu kasdienybėje tą keiksmažodį kartoti?

Tarybinių laikų pabaigoje  vienuose atlaiduose Rytų Aukštaitijoje girdėjau pamokslą, kuriame kunigas draudė keiktis rusiškai, nes visada tai bus nuodėmė, o jei lietuviškai – leido. Lietuviški keiksmažodžiai kalboje atlieka jaustukų ir ištiktukų funkciją, jie neturi tokio žeminančio ir ciniško pobūdžio kaip rusiški. Mūsų keiksmažodžiai daugiau liečia gamtą: rūtele žalioji, rupūže, žalty, po perkūnais ir t.t.

Po 2000 m. teko lankytis viename Rusijos mieste ir užėjus į vieną cerkvę išgirdau dvasininko pamokslą, kuriame jis ragino vartoti rusiškus keiksmažodžius, nes jie neužtraukia kaltės, bet vengti senųjų mongolų Ordos keiksmažodžių, kurie yra neskaistūs, žeminantys moteris, ypač seseris ir motinas. Pasirodo, visi bjauriausieji „rusiški” keiksmažodžiai atkeliavo iš mongolų klajoklių kultūros, taip pat ir tas keiksmažodis „idi ty …”.

Stebint, kaip vyksta agresija Ukrainos atžvilgiu, nenoromis imi galvoti, ką gero davė rytiniams slavams kelių šimtų metų vergovė Aukso Ordai? Iš jos išmoko ne tik keiksmažodžių, bet ir nežmoniško elgesio, tuščių ambicijų, neapykantos ir ypač žiaurumo. Kur eina Rytų ir Vakarų civilizacijų riba? Ją pažymi žmogaus, ypač moters ir vaiko, traktavimas. Ukrainoje tą ribą naikina beatodairiški bombardavimai tarptautinių susitarimų uždraustais būdais, šaudymas į vaikus, moterų ir senelių užspeitimas miestų griuvėsiuose nepaisant  paskelbtų humanitarinių koridorių įsigaliojimo. Krikščioniškųjų Vakarų riba justi ir Rusijoje, jos žmonių širdyse, tačiau ją tiek dešimtmečių buvo siekiama ištrinti, todėl ji ne visada yra aiški, ypač neaiški tapo šiomis dienomis.

Viena garbingo amžiaus pažįstama pasakojo, kad jos močiutė išmokė seną lietuvių pagonių maldelę į perkūną: „Perkūne dievaiti, nemuški žemaičio, mušk gudą kaip šunį rudą”. Už to „gudo” slypi žiaurumu pagarsėję kariai iš rytų, kurie atnešė daug kančių, chaoso, priespaudą ir atsilikimą. Jie visą laiką norėjo išvaduoti mus – nuo mūsų pačių!.. Tą teigia dabar ir ukrainiečių atžvilgiu. Ką gero jie gali pasiūlyti žmogui: korupciją, chaosą, ubagystę, girtavimą ir nihilizmą?

Krikščioniški keiksmažodžiai neegzistuoja, nebent jais laikytume Dievo atlygio ir bausmės palinkėjimus. Meldžiame priešams atsivertimo iš klaidų ir suteikiame pagalbą tai pasiekti tokiomis priemonėmis, kurios tikrai padeda: ne tik malda ir žodžiu, bet ir pasipriešinimu pikta darančiam ir pamokant klystantįjį. Jei neužtenka draugiško žodžio, tada ginklų žvangėjimu ir galios demonstravimu. Ekonominės sankcijos – tai privertimas papasninkauti, kad prablaivėtų protas. Jei Rytų Ordos ribos norės pasislinkti labiau į Vakarus, reikia jas sulaikyti. Keiksmažodžių čia neužteks.

Aš ne ragana, ne eretikė ir ne pagonė. Kūno kremavimas

Idomybes, tikejimas

Nuolat iškyla mirusiųjų kūnų kremavimo klausimas, žmonės susirūpinę, ar katalikų tikėjimas yra palankus šiai praktikai. Klausia, bet ir jaučia atsakymą, kad kažkas čia negerai.

Antai viena mano pažįstama parapijietė iškėlė tokią dilemą: „Atsakykite man, kodėl turėčiau būti deginama (ta prasme, jos kūnas po mirties)? Ar aš esu pagonė, ar aš esu ragana, o gal eretikė? Visą gyvenimą buvau ištikima katalikė, kuri tikėjau Kristaus prisikėlimu, todėl nepageidauju kremavimo, bet prašom palaidoti su šarvojimu ir trečią dieną! Kaip tai atrodo, kaip kokią nusidėjėlę tiesiai meta į pragaro liepsnas (suprask, kremavimo kamerą)“. Pateisinama, kad kaimo žmogaus kalba yra vaizdinga, hiperbolizuota, pilna simbolinių posakių. Visgi jausmas ir požiūris yra aiškūs – sąmoningas krikščionis bodisi kremavimu. Juolab kad ilgus šimtmečius mirusiųjų kūnų kremavimas katalikų tikėjime buvo draudžiamas ir nepraktikuojamas kaip pagoniškas reliktas.

Dabartinis katalikų kanonų teisynas numato katalikiškas laidotuvių apeigas ir po kremavimo, jei prieš mirtį asmuo nebuvo išreiškęs prieš katalikų tikėjimą nukreiptų pažiūrų ir tikslų. Kaip tragikomedijos atvejį prisimenu įvykį Lietuvos tautinio atgimimo metu, kai jau buvo galima laisviau atvykti į šalį. Kažkuris JAV emigracijoje gyvenęs lietuvis pageidavo, kad po mirties jo pelenai būtų išbarstyti Baltijos jūroje saulei leidžiantis. Akivaizdu, kad tai buvo panteistinė idėja, svetima krikščioniškam požiūriui, taip vadinamas „susivienijimas“ su gamta, tėvyne ar dar kažkuo. Tą akimirką, beriant pelenus iš urnos į jūra, netikėtai pakilo stipraus vėjo gūsis ir visų dalyvių plaukai, nosys, akys, burnos, drabužiai gavo vėjo paskleistų velionio pelenų, nuo kurių kiti ėmė čiaudėti, kuriuos teko paskui nupurtyti ir kriauklėje išplauti iš akių ir ausų, kitaip sakant laidotuvės baigėsi kanalizacijoje. Tai pavyzdys, kaip žmonės tampa savotiškų sumanymų pažeminti. Apie kitas pasitaikančias keistenybes nesinori rašyti.

Žvelgiant iš „natūralumo“, gamtos taško, visos žūstančios būtybės gula į žemę: augalai, gyvūnai, medžiai sutręšta, supūna ir tampa energijos, elementų ir materijos virsmo proceso dalimi. Kremavimas gamtiniu požiūriu  panašus į deginamus miškus ar pievas, yra dirbtinis, pritemtas reiškinys, akivaizdus entropijos įvykis, totalus sunaikinimas, kuris yra nesuderinamas su gyvybės paslaptimi, gamtos tikrove. Nekalbant apie didelius energijos ir materijos nuostolius, kurie susiję su kremavimo procesu, užteršiant atmosferą anglies dvideginiu.

Kadaise kapai paprastai buvo įrengiami ant kalnelio ir medžių apsuptyje. Nebuvo visuotinio papročio statyti akmeninių ir betoninių paminklų, nebent tai būtų kažkuo visuomenei nusipelnęs asmuo, todėl kapo kauburėlį žymėjo medinis kryželis. Kai kryželis sunyksta, tuomet jau nebelieka ir velionį atmenančių artimųjų, nelieka praktiškai ir palaikų.

Antai Vokietijoje plinta mada laidoti žmones kapuose-miške, kurie išskiriami tam tikslui. Be jokių paminklų, tik kryželis ir informacinė lentelė prie kauburio, kur būtų galima atvykti pasimelsti. Taip kūnas atiduodamas į žemę, iš kurio ir buvo paimtas, kaip nurodo bibliniai tekstai. Lietuviai savo dvasingumu yra miško žmonės,  ieško jame harmonijos, išgyvena paslaptį, atranda ramybę. Kur daugiau, jei ne miške tiktų kurti kapines ir laidoti mirusiųjų kūnus? Tai būtų kur kas prasmingiau ir oriau, nei pajungti krematoriumą į miesto šildymo sistemą, kaip kad buvo norima padaryti savu metu Švedijoje, bet dėl žmonių pasidygėjimo šildytis numirėlių šiluma, idėjos atsisakyta.

Halloween ar Hollywins (šventasis laimi). Apie dvasinį praregėjimą. XXX eil. sekmadienis B

tikejimas

Šio sekmadienio evangelijos ištrauka pasakoja apie aklojo Bartimiejaus išgydymą prie Jericho miesto. Bet aklumas gali būti ir dvasinis, intelektualinis, ideologinis.

Ar Helovyno šventimas, kai vaikai išsipaišo kraujais, vaizduoja atkarusias mėsas, griaučiais, išsigimėliais ir demonais, nėra dvasinis aklumas, manant, kad blogis gali būti žaismingas ir nekaltas? Helovynas pateisintų Hitlerį, juk jis galbūt žaidė blogiuką ir „netyčia” nukankino milijonus žmonių…

Katalikai tėvai neturėtų leisti vaikų į Helovyno šventę, kad ten jie gautų demonišką inicijaciją. Pasaulyje plinta paprotys į gatvę išeiti pasipuošus šventaisias ir liudyti, kad žmogiškumo civilizaciją kuria ne išsigimėliai piktadariai, bet šventieji.

 

Liturgija nėra žaislas popiežiams, bet Bažnyčios paveldas

baznycia, tikejimas

Tokius stiprius žodžius pasakė Olandijos vyskupas Rob Mutsaerts iš Hertogenbosch po popiežiaus Pranciškaus paskelbto Motu Proprio Traditionis custodes, radikaliai apribojant senosios katalikų liturgijos atlikimą, apkaltinant nebūtais dalykais.

Jo manymu, popiežiaus dokumento kalba savo pobūdžiu primena karo paskelbimą, durų trankymą, dar gyvo savo pirmtako popiežiaus išdavystę ir antausio skėlimą. Bažnyčia niekada neuždraudė liturgijos, net per Tridentą, o štai Pranciškus visiškai nutraukė tradiciją.

Vysk. Mutsaerts teigia, jog popiežius turi saugoti tradiciją, būti tarsi sodininkas, o ne gamintojas. Deja, Pranciškus pasielgė nei evangeliškai, nei gailestingai, tačiau vedamas ideologinių sumetimų ir piktybiškumo. Jis senąją liturgiją padarė beveik neprieinamą pamaldiems katalikams, tačiau nieko nedaro reformuotosios liturgijos perlenkimų ir piktnaudžiavimų atžvilgiu.

Susikrimtęs olandų vyskupas klausia: „Kokiu diktatorišku, kokiu neganytojišku, kokiu negailestingu reikia būti?”

„Jei nori tikro evangelizavimo, rodyti tikrą gailestingumą ir remti katalikiškas šeimas, tuomet aukok Tridentines Mišias!” – paragino olandų vyskupas.

https://www.thetablet.co.uk/news/14359/pope-is-losing-his-authority-warns-dutch-bishop

Šveicarijos Churo vyskupas Bažnyčios išgelbėjimą mato tradicijoje

baznycia, tikejimas

Labai plačiai apie šį įvykį neskelbta, tačiau verta jį vėl prisiminti, kad suprastume, kas darosi Katalikų Bažnyčios gyvenime. 2019 m. gegužės 20 d. popiežius Pranciškus priėmė Šveicarijos Churo vyskupo Vitus Huonder atsistatydinimą. Netrukus vvyskupas emeritas apsigyveno šv. Pijaus X Brolijos namuose, kuriuose jis trokšta pasišvęsti maldai, tylai, išskirtinai tradicinių šv. Mišių aukojimui ir darbui vardan katalikų tradicijos, kuri, pasak vyskupo, yra vienintelis kelias į Bažnyčios atsinaujinimą.

Šv. Pijaus X Brolija yra vyskupų ir dvasininkų grupė, kuri vienija ne vieną milijoną tikinčiųjų, neberadusių vietos dabartinės Romos Katalikų Bažnyčios struktūrose, neretai kategoriškai naikinusios katalikų tradicinę liturgiją, dvasingumą ir kultūrą. Kelis dešimtmečius Brolija buvo formaliai atskirta nuo Katalikų Bažnyčios iki popiežiaus Benedikto XVI potvarkio, panaikinančio ekskomunikos padėtį. Popiežius Pranciškus leido savo ganomiesiems katalikams galiojančiai ir teisėtai praktikuoti sakramentus Brolijos kunigų bažnyčiose.

Vyskupas Vitus atsidūrė dėmesio centre, kai atvirai gynė tiesą, jog Dievo įsakymai yra  aukščiau žmonių, kad aktyvūs gėjai yra Dievo pasmerkti, o moterys negali būti įšventintos į kuniges, nes Kristus nesuteikė tam teisės.

Po vyskupo Huonder atsistatydinimo iki dabar vyskupiją valdė iš Islandijos paskubomis atšauktas Reikjaviko vyskupas Peter Bürcher. Tuo metu vyko naujo vyskupo kandidatūros paieškos. Churo vyskupija išlaikė seną privilegiją, jog naująjį vyskupą renka katedros kapitula, kuriai popiežius pateikia tris kandidatūras. Kapitula buvo atmetusi kandidatų sąrašą, kuriame buvo ir naujai nominuotas vyskupas, procesas užsitęsė beveik du metus, kol galų gale popiežius paskyrė atmestąjį kapitulos savo kandidatą. Juo tapo ispanų kilmės, 72 metų amžiaus šios vyskupijos tribunolo teisėjas, kunigas Joseph M. Bonnemain.

Pati vyskupija yra seniausia ir didžiausia Šveicarijoje, įkurta dar V amžiuje ir neturinti metropolito valdžios, tiesiogiai priklausanti Apaštalų Sostui. Į ją įeina labiausiai apgyvendinta šalies dalis su sostine Ciurichu. Paskutiniai du jos vyskupai buvo atsidavę katalikų tradicijai, turėjo vyskupo vikarą senosios liturgijos klausimams ir nuolat oponavo kitų Šveicarijos vyskupų liberaliai ir inovatyviai politikai.

Naujai nominuotas vyskupas po trejų metų sulauks pensijinio amžiaus, valdys neilgai, todėl jo išrinkimas yra laikinas sprendimas vyskupijai, kurios kleras ir tikintieji nėra palankiai nusiteikę sekuliaristinėms tendencijoms Bažnyčios sielovadoje. Vyskupas nominatas spėjo visus nustebinti, kai atsisakė vyskupo herbo, teigdamas, jog Viešpaties kryžiaus ženklo jam užteks. Ar tai yra ženklas radikalių pasikeitimų, laikas parodys.

Vatikano prakartėlė: ar Jėzaus gimimo, ar ateivių nusileidimo žemėje?

baznycia, tikejimas

Dar vienas Vatikano įvykis nuliūdino kai kuriuos katalikus, išvydus šv. Petro aikštėje įrengtą kalėdinę prakartėlę. Joje tiesiogine to žodžio prasme buvo pastatyti į kosminius ateivius panašios statulos, neva turinčios simbolizuoti Jėzų, Mariją ir Juozapą, šv. Nakties istoriją. Pasibaisėję ir nusiminę katalikai parašė kreipimąsi į popiežių dėl tokios nepagarbios ir neaiškios Betliejaus interpretacijos.

Iniciatyvą parodė italų meno žinovas Benedetto Riba, kuris pavadino prakartėlę siauro šiuolaikinio meno elito būrelio reikalu, tuo tarpu paprasti žmonės nepriėmė to meno kaip gražaus ir vaizduojančio gyvąją Evangeliją. Čia sunku rasti džiaugsmo, kurį patyrė šv. Pranciškus Asyžiečio amžininkai, kadangi laikoma, jog tai jis buvo pirmasis prakartėlės sumanytojas 1223 m.

Pasibaisėjimo ir pasipiktinimo įspūdžiais žmonės dalijosi socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje. Kažkas pavadino ją „monumentaliąja bjaurastimi”. Jei toks Betliejus būtų pastatytas Broadway, ko gero, jis tą pačią dieną būtų nušvilptas ir uždarytas – rašė „New York Post” laikraštis.

Italų meno istorikas ir kritikas Vittorio Sgarbi ragino likti namuose ir neiti žiūrėti tos prakartėlės, nes tai neturi nieko bendro su katalikų tikėjimu. Ten pavaizduotos būtybės primena astronautus, o gyvulėlių neįmanoma atpažinti. Akivaizdu, kad popiežius neturi jėgų ir laiko sutikrinti visas savo valstybės detales, ko gero, niekas jo nesupažindino su prakartėlės menine idėja. Nežinojimas nepateisina fakto, jog toji prakartėlė pažemino katalikybę ir užgavo tikinčiųjų jausmus.

Arkivyskupas  Carlo Maria Viganò, buvęs popiežiaus nuncijus JAV, teigė, jog tuščia yra ieškoti ko nors krikščioniško tuose pasibjaurėtinuose keramikiniuose balvonuose. Čia kartojasi ta pati klaida, kuri buvo padaryta išniekinant mūsų bažnyčias, apnuoginant altorius ir sugadinant paprastą bei krištolinį doktrinos integralumą, siekiant vien ambicingo drumstimo, labai būdingo eretikams. Arkivyskupas Vigano pastebėjo, jog šįmetė prakartėlė atsirado neatsitiktinai, kadangi siejasi su Vatikano II susirinkimo paskelbimo metinėmis. Tada buvo vadovaujamasi taisykle, jog užbaigiamas senasis pasaulis ir pradedamas naujos visuomenės etapas, skelbiant Katalikų Bažnyčios saulėlydį, užleidžiant vietą susirinkiminei bažnyčiai.

Arkiv. Vigano teigia, kad toji scena net nėra apie Dievo Gimimą, kadangi nevaizduoja nuostabiosios Įsikūnijimo Paslapties ir Dievo Sūnaus gimimo secundum carnem (kūnišku būdu). Toji paslaptis pristato mūsų sieloms pranašysčių išsipildymą, mūsų nuostabą, matant Dievo Sūnų ėdžiose, savo nevertumą atperkamojo Gailestingumo akivaizdoje.

Abrūzijos menininkų kūrinys, išstatytas šv. Petro aikštėje, išreiškia panieką liaudiniam maldingumui, amžinojo provaizdžio atmetimą, nekintamosios Dievo Tiesos idėją. Tai viso labo liūdno mirties pilkumo, tamsios mašinerijos aseptiškumo, pasmerkimo šešėlio ir pavydžios Erodo neapykantos pasireiškimas, matant, jog jo valdžiai gresia pavojus per išganingąją Karališkojo Kūdikio šviesą.

Šįmetė Vatikano prakartėlė padėjo nukristi raiščiui nuo mūsų akių, kai išvydome išdidžią bjaurastį, kurią neša visuotinė transhumanizmo religija, užprogramuota Naujosios Pasaulinės Tvarkos struktūrų. Tai yra apostazijos, amoralumo ir nusikaltimo pasireiškimas klasikinės triados atžvilgiu: Tiesai-Grožiui-Gėriui. Bjaurastis yra melo ir nedorybės palydovė. Dar niekada katalikybės istorijoje nebuvo tokios nevykusios ir pasibaisėtinos Betliejaus prakartėlės Vatikane kaip šiemet.

Žmonių sielos karantino sąlygomis – tarsi vištos narvuose

politika, tikejimas

Niekada neperku kiaušinių, kuriuos sudėjo dideliuose paukštynuose ir narvuose laikomos vištos. Ne vien dėl ekologinių, kūriniškųjų paskatų, bet ir dėl simbolizmo. Kaip apgailėtinai atrodo narvinės vištos palyginus su laisvai po kiemą bevaikščiojančiomis. Didelis egzistencijos skirtumas toms būtybėms, kurių egzistavimas yra toks trumpas.

Bet tai yra ne vien apie vištas, bet apie žmogų, kuris pavergė kūriniją, ją maksimaliai išnaudoja savo poreikiams, beatodairiškai eikvoja, griauna, neleisdamas jai džiaugtis jos specifiniu gyvenimu. Su tokiu požiūriu žmogus žvelgia ir į kitą žmogų.

Koks netikėtas sutapimas, kad pandemijos laikais žmonės tapo uždaryti miestų betoniniuose karstuose tarsi vištos narvuose. Internetinių komentarų stilius išduoda, jog nelaimingo lygis ėmė augti, žmogaus dvasinė „produkcija” suprastėjo, tarsi narvuose laikomų vištų kiaušiniai, pažymėti streso ir egzistavimo skurdumo.

Išeities tašku pasirinkus vištų ir žmonių sugretinimą, galima eiti dviem keliais: laikyti žmogų protingu gyvūnu arba įkūnyta siela. Nuo atsakymo, kas yra žmogus, randasi konkrečios praktinės išvados ir realus taikymas gyvenime.

Biologinės evoliucijos šalininkai, įvairaus plauko mokslininkai, Dievo egzistavimą atmetantys asmenys nuolat bando primesti savo teoriją ir viziją, kurioje žmogus matomas vien tik kaip gyvūnas, turintis labiau išsivysčiusias smegenis. Jie nenori pripažinti aukštesnės, kilnesnės, vertingiausios jo prigimties dalies – dvasinės, protingosios, amžinos sielos. Jei žmogus vien tik protingas gyvūnas, tada ima vyrauti kūniškumas, instinktai, žemiškos vertybės, mokslinis-materialus interpretavimas. Jei žmogus yra vien tik gyvūnas, tuomet agresyvesni gyvūnai ima žudyti kitus gyvūnus, dargi masiškai, kaip tai vyko bedieviškų politinių sistemų terpėje.

Kyla didelė grėsmė, kad pandemijos akivaizdoje valdžia ims žmogų traktuoti kaip gyvūną, kurį reikia izoliuoti, kuriam užteks kažkiek maisto ir tegul lindi urvu ar narvu tapusiuose namuose. Su žmogaus kaip gyvulio traktavimu susiduriame kartais ligoninėse, kai sunkiai sergantiems kliudoma pasinaudoti dvasią stiprinančiomis priemonėmis – sakramentais. Galų gale, nuo covid19 infekcijos mirusių kai kurie jau net nebelaidoja, tačiau pakasa po žemėmis be jokių ritualų kaip organines atliekas, ne žmogui būdingu būdu. Žmogaus sugyvulinimo tendencija galima laikyti draudimą dalyvauti Mišiose, švęsti Kalėdas.

Daugumas Europos valstybių griežtus karantinus įves po Kalėdų, po šeimų susitikimo prie šventininio stalo, po Kalėdinių Mišių, nes tai uždrausti, kaip sakė D. Britanijos premjeras, būtų nežmoniška. Yra daug būdų saugiai tai padaryti. Kai kuriems  jų tai bus paskutinio artumo ir atsisveikinimo akimirkos, kadangi epidemija gali tapti žemiškosios kelionės pabaigos priežastimi. Ar žmogui jau nebereikia tokios galimybės?

Dar lapkričio pradžioje Norvegijos premjerė Erna Solberg per televiziją kreipėsi į piliečius, kad jie anksčiau laiko pasidabintų namus girliandomis, lemputėmis, kad nebūtų taip liūdna ir nyku. Žmogui neužtenka techninių sprendimų, nes būtina suprasti jo sielos veržimąsi į tiesą, gėrį, grožį, Dievą, link kitos sielos, prasmės, kūrybiškumo ir nuotykių. Karantino būtinybę įsako žmogaus kūniškumas, tačiau jo dvasiškumas tuo negali apsiriboti. Čia reikia lankstaus ir kūrybiško požiūrio, ieškant būdų, kaip protingoji siela galėtų apgudrauti aklais instinktais besivadovaujantį kūną ir nuolat ją įkalinti siekiančią materiją, idant dvasia išliktų materijos forma, o siela – kūno forma, bet ne atvirkščiai.

Šv. Rašte atrandame tvirtinimą, kad žmonės yra tarsi dievai, tačiau turi mirti kaip gyvuliai. Jie yra sukurtieji dievai pašaukti viešpatauti drauge su Dievu, bet ne patys vieni. Ypač bedievybės logikoje žmogus statomas į dviprasmę prieštarą: vieną vertus Dievas yra atmetamas ir žmogus yra statomas į jo vietą (demokratijos, individualizmo, diktatūros, valdžios ir kt. būdu), kita vertus, žmogus laikomas gyvuliu. Susidievinęs žmogus tuo pačiu laiko save gyvuliu. Tų nesąmonių neįmanoma suprasti. Visgi krikščioniškos mąstysenos žmonės nuogąstauja, kad būdami sukurti į Dievo paveikslą ir panašumą, turėdami prigimtinį orumą, būdami dvasinėmis būtybėmis nenuskurdintų savęs, kaip kad nuskurdinamos besielės gamtinės būtybės uždarius jas ankštuose narvuose ir tvankiuose tvartuose.

 

Ar priimti šv. Komuniją epidemijos laikais?

baznycia, tikejimas

Šv. Komunijos priėmimo būtinybė išplaukia iš ne vieną kartą pasakytų Jėzaus žodžių, ypač per Paskutinę vakarienę. Bažnyčios tradicija ir šventųjų pavyzdžiai  vienareikšmiškai nurodo šv. Komunijos svarbą krikščionies gyvenime. Kadangi Komunija yra amžinybės sakramentas, labai svarbu ją priimti kaip Vijatiką (kelionės maistą) mirties akivaizdoje.

Vienas Bažnyčios įsakymas konkrečiai formuluoja šią pareigą, kad privalu bent kartą metuose (paprastai tai siejama su Velykų laiku) atlikti išpažintį ir priimti šv. Komuniją. Formaliai užtenka bent kartą metuose. Tuo atsakymas į klausimą ir išsisemia. Tradiciškai išpažinties ir šv. Komunijos einama per pagrindines šventes: Kalėdas ir Velykas, per atlaidus, laidotuves. Nėra pareigos priimti Komuniją kasdien, kas sekmadienį, kas mėnesį.

Dalyvavimą šv. Mišiose ir apsilankymą šventovėje sekmadienį įsako Dievo įsakymas, kurį papildo ir konkretizuoja Bažnyčios įsakymas. Bažnyčia neturi teisės atšaukti Dievo įsakymų, kadangi jie yra išganingi, nuo jų pildymo priklauso, ar mes vykdome Dievo valią ir išliekame teisume. Sekmadieniai yra konkretūs savo skaičiumi ir laiku, todėl reikia dėti visas pastangas dalyvauti sekmadienio šv. Mišiose. Komunijos priėmimo dažnumo Biblija nenurodo.

Gyvename epidemijos laikais, todėl didelės svarbos yra žmonių artimi kontaktai, bendros vietos ir daiktai, kurie palengvina arba užkerta epidemijos plitimą. Covid19 turi tą savybę, jog keliauja iš kvėpavimo takų į kvėpavimo takus, per rankas, jei prisiliečiama prie burnos ar nosies. Dabartinės rekomendacijos nustato optimalų saugumą: kaukės naudojimą, 2 m atstumą ir rankų dezinfekavimą. Šios priemonės turėtų apsaugoti 100 procentų.

Mūsų bažnyčios dažniausiai yra erdvios, galima užlaikyti atstumus, žmonės naudoja kaukes, dezinfekuoja rankas, sakytum, rizikos nėra. Nors nesu epidemiologas, tačiau pastabiai žvelgiant prieinu išvados: riziką kelia ne tiek būvimas bažnyčioje ir dalyvavimas Mišiose, kiek Komunijos priėmimas. Čia sunku išlaikyti tinkamą atstumą, nes rankos ilgis nesudaro metro. Net ir stengiantis išvengti, įvyksta prisilietimas tarp kunigo ir priimančio Komuniją. Eidami Komunijos vienas paskui kitą žmonės sukuria savo iškvėpto oro debesį, kuris kaip šleifas seka iš paskos. Šiltas oras turi savybę kilti aukštyn, kai žmogus stovi, tačiau judinamas einančių žmonių, jis sklaidosi į šalis, vinguriuoja, verpetuoja, nebūtinai kyla. Dalydamas Komuniją kunigas gali gauti virusą, paskui savo ruožtu gali jį perduoti kitiems. Ta tikimybė didėja sulig žmonių skaičiumi.

Kokia išvada ir pasiūlymas? Atrodytų, kad šiuo pavojingu metu reikėtų susilaikyti nuo dažno Komunijos priėmimo. Kita vertus, niekada Bažnyčios istorijoje nebuvo tokio meto kaip dabar, kad Komunijos būtų einama kasdien ir net po du kartus dienoje. Nebuvo ir kas sekmadienį, todėl nebus didelės tragedijos, jei kurį laiką bus susilaikyta. Komunijos priėmimas į rankas nesumažina apsikrėtimo rizikos, tačiau tikrai ilgainiui sumažina pagarbą ir sakralumą Švenčiausiojo Sakramento atžvilgiu.

Vertėtų pagalvoti apie pagrįstą Komunijos limitą, saugų kunigui ir tikintiesiems. Dar tarybiniais laikais mūsų parapijose buvo senas paprotys, kad pirma einama išpažinties, o tik tada Komunijos. Tokiu atveju Komunija natūraliai nebuvo dažna.

Kad nesiformuotų iškvėpto oro debesies šleifas, gal vertėtų artėti prie altoriaus keliomis retomis eilėmis, stovint ne vienas paskui kitą, tačiau labiau šalia vienas kito? Gal reikėtų priimti ne į rankas, tačiau per instrumentum,  pavyzdžiui nuo savo turimos lėkštelės ar padėtos ant delno skepetaitės (taip išvengiant tiesioginio kontakto). Toks būdas praktikuojamas ir toleruojamas Lenkijoje, Norvegijoje, Amerikoje.

Ukrainos katalikai unitai, girdėjau, priėmė sprendimą, kad pandemijos metu Komunija nebus dalijama, tik ligoniams, nes geriau palaukti laiko, kai bus galima priimti saugiai, pagarbiai ir vertai. Šv. Marija Egiptietė savo atsivertimo pradžioje priėmusi Komuniją išgyveno be jos dykumoje 40 metų. Ji teigė, jog Kristaus Kūno galia ją gaivino ir palaikė per visus tuos dešimtmečius. Vadinasi, ne vien Komunijos priėmimo dažnumas lemia išganymą ir šventumą.

 

 

 

Apie purviną sostą Kristui – kairę ranką

baznycia, Elementarybės, tikejimas

Covid-19 pandemija verčia keisti ne tik kasdienį žmonių bendravimą, laikantis atstumo, plaunant rankas ir dėvint apsaugines kaukes, tačiau ir bažnytinę liturgiją. Viena iš labiausiai kontraversiškų naujovių, kurią leido vyskupai, yra šv. Komunijos priėmimas į rankas, neva toks būdas yra saugesnis. Apie tai, kodėl šis būdas nėra geras, pora žodžių vėliau, bet paguodžia bent tai, kad vyskupai neuždraudė norintiems priimti Komunijos tradiciniu ir savo prigimti sakrališkesniu, bibliškesniu bei pagarbesniu būdu į burną.

Po parapijas buvo išplatinti informaciniai lapai, kaip reikia priimti Komuniją į rankas, paduodant quasi teologinį pagrindimą ir praktinį paaiškinimą. Ten randame tokį sakinį ir paaiškinimą: „Priimdami Komuniją į rankas ištiesiame dešinės rankos delną į priekį, į jį įdedame kairįjį delną. Tai simbolizuoja sostą Karaliui Kristui“. Nežinia, iš kur buvo paimtas šis „simbolis“, tačiau kažkiek susipažinęs su bibline teologija, senovės Izraelio papročiais bei ilgaamže bažnytine tradicija lieka apstulbęs dėl tokio prasto paaiškinimo.

Pirmasis klausimas yra šis: kas yra kairė pusė ir kairė ranka biblinėje simbolikoje ir kaip praktiškai tai buvo taikoma? Be abejo, Dievas sukūrė ir kairę pusę bei ranką, ir skaičius 13 bei 666, tačiau judėjų ir krikščionių simbolikos sistemoje kairė yra nešvari, blogio, pasmerkimo simbolis. Senojo Testamento tradicijoje visi nešvarūs prisilietimai, darbai ir veiksmai, kaip antai, užmėtymas akmenimis, trenkimas per žandą, apskritai mušimas, buvo atliekami kaire ranka. Pagonių, išmestųjų iš tautos ir samariečių nederėjo sveikinti, tačiau esant neišvengiamai būtinybei sveikintis buvo paduodama kairė ranka. To papročio laikosi ir kai kurie radikalūs musulmonai. Evangelijose randame Jėzaus raginimą, kad jei kas tau trenktų per dešinįjį žandą, reikia atsukti ir kairįjį. Trenkimas, kaip sakyta, buvo blogas veiksmas, todėl jis buvo atliekamas kairiąja ranka. Tai atrodė apgailėtinai, todėl mušantysis  pažemindavo ne tik kitą, bet ir save. Liekant biblinių simbolių plotmėje, akivaizdu, kad kairė negali būti sosto, juo labiau Dievo, simboliu, todėl skelbiantys kairės simbolinį išaukštinimą yra paprasčiausi analfabetai.

Vyskupų leidimas priimti Komuniją į rankas yra legalus, priverstas epidemijos aplinkybių, todėl nėra kaip jo kritikuoti teisiškai, tačiau to primityvaus kairės rankos „sosto“ paaiškinimo reikėtų atsisakyti. Paprasčiausiai reikėtų paduoti techninę instrukciją kaip priimti Komuniją be pigių teologinių insinuacijų, tariant, jog  tiesiog taip reikia, nes iš aukščiau liepė.

 

Laukia tęsinys

Arkivyskupo Vigano pamąstymai apie dabartinę tikėjimo padėtį Bažnyčioje. 2 dalis

baznycia, tikejimas

Mes puikiai suprantame – atmindami Šv. Rašto sentenciją: Littera enim occidit, spiritus autem vivificat [raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę (2 Kor 3,6)] – jog pažangiečiai ir modernistai pramatė, kaip susirinkimo tekstuose patalpinti dviprasmiškus teiginius, kurie daugumai atrodė esą nepavojingi, tačiau šiandien parodo visą savo veidmainišką turinį. Tą metodą panaudojo subsistit in pagalba: kalbėti dalines tiesas ne tam, kad pokalbio dalyviai neįsižeistų (manant, kad tinkama yra nutylėti dieviškas tiesas iš pagarbos Jo kūriniui), tačiau turint tikslą panaudoti pusines klaidas, kurios būtų atskleistos skelbiant pilną tiesą. Iš čia Ecclesia Christi subsistit in Ecclesia Catholica (Kristaus Bažnyčia tveria Katalikų Bažnyčioje) nenustato abiejų tapatybės, tačiau vieno būvimą kitame ir – nuosekliai – taip pat kitose bažnyčiose. Taip atsiranda erdvė tarpkonfesinėms šventėms, ekumeninėms maldoms ir neišvengiama pabaiga Bažnyčios, kuri yra būtina išganymui ir vienybės, ir misijos prasme.

Dar kai kurie atmena, jog pirmieji ekumeniniai susitikimai vyko su Rytų schizmatikais, o protestantiškų sektų atžvilgiu buvo laikomasi didelio atsargumo. Pradžioje, katalikiški kraštai, išskyrus Vokietiją, Olandiją ir Šveicariją, entuziastingai nesveikino  švenčių drauge su protestantų pastoriais. Tada iš Veni Creator himno buvo apleidžiamas paskutinis doksologinis stulpelis, kad neįžeisti stačiatikių, kurie nepriima Filioque. Šiandien iš ambonų kunigai recituoja suras, vienuolės ir vienuoliai adoruoja medinius stabus, girdime, kaip vyskupai išsigina dalykų, kurie praeityje pateisino kraštutinius dalykus.

Ko masonerijos įtikintas ir naudodojant pragarišką klastą nori pasaulis – tai pasaulinės universalios  religijos sukūrimo, kuri būtų ekumeninio ir humanitarinio pobūdžio; religijos, iš kurios būtų išvytas mūsų garbinamas pavydus Dievas. Jei jau to nori pasaulis, tai kiekvienas Bažnyčios žingsnis ta kryptimi yra nesėkmingas pasirinkimas, kuris pakenks visiems, manantiems, jog iš Dievo galima tyčiotis. Babelio bokšto vilties neatgaivins globalus planas, kuriame numatytas Katalikų Bažnyčios anuliavimas ir jos pakeitimas stabmeldžių ir eretikų konfederacija, praturtinta ekologijos ir visuotinės brolystės idėjomis. Nėra kitos brolystės kaip Kristuje: qui non est mecum, contra me est (kas nėra su manimi, tas yra prieš mane).

Nerimą kelia ir tai, jog tik nedaugelis žmonių suvokia šitas lenktynes link pragaro, ir nedauglis žmonių suvokia aukščiausiosios Bažnyčios hierarchijos atsakomybę remiant antikrikščioniškas ideologijas, tarsi bažnytiniai lyderiai norėtų užsitikrinti vietą ir vaidmenį suvienodinto mąstymo platformoje. Stebina tai, jog žmonės užsispyrusiai nenori aiškintis pirminių dabartinės krizės priežasčių, vien tik apgailestaudami dėl dabartinių išsišokimų – tarsi jie nebūtų logiškai ir neišvengiamai kylantys iš prieš kelis dešimtmečius sukurto plano.

Kad Pačiamama gali būti garbinama bažnyčioje, kalta yra Dignitatis humanae. Kad turime suprotestantintą liturgiją, kaltas yra revoliucinis vyskupas Annibale Bugnini ir jo prastumtos posusirinkimės reformos. Kad pasirašyta buvo Abu Dabi deklaracija, kalta yra Nostra aetate. Jei jau prieita prie sprendimų perdavimo vyskupų konferencijoms, net jei tai prieštarauja konkordatui, kaip tai buvo Italijoje, kaltinti reikia kolegialumą ir jos aktualizuotą versiją – sinodiškumą.

Arkivyskupo Vigano pamąstymai apie dabartinę tikėjimo padėtį Bažnyčioje. 1 dalis

baznycia, tikejimas

 

Arkivykupas Carlo Maria Vigano, nuncijus emeritas, birželio 9 d., šv. Efremo minėjimo dieną, paskelbė savo pamąstymus, kuriuose atsiliepia į kito vyskupo, Athanasius Schneider, straipsnį apie religinį pliuralizmą, kaip nesuderinamą su Šventuoju Raštu, Bažnyčios Tradicija ir Bažnyčios Mokymu.

Vertimas nėra tikslus, siekiant apibendrintai ir trumpiau pristatyti arkivykupo mintis. Pilną tekstą galima rasti šiuo adresu https://smokeofsatan.wordpress.com/2020/06/11/viganos-latest-letter/ .

Jo manymu, kai kurie Vaticanum II nutarimai sąlygoja tam tikrą atitolimą nuo doktrininio, moralinio, liturginio ir disciplininio mokymo, ir šis procesas vystosi neigiama linkme. Modernistų terpėje gimęs monstras pradžioje pasėjo klaidą, ir šiandien reiškiasi kaip chameleoniškos ir maištingos prigimties reiškinys. Būtų naivu manyti, kad to padaro prigimtis galėtų keistis. Bandymas pakoreguoti susirinkiminius ekscesus tęstinumo hermeneutikos idėjoje pasirodė esąs nesėkmingas: Naturam expellas furca, tamen usque recurret (prigimties su šakėmis neišvysi, tuoj pat grįš – teigė Horacijus, Laiškai I,10,24). Abu Dabi deklaracija kilo iš Asyžiaus religinių susitikimų, o pastarąjį pagimdė Vaticanum II dvasia. Tą faktą patvirtina ir popiežius Pranciškus.

Toji „susirinkimo dvasia“ suteikia legalumą ir mandatą visoms naujovėms bei sudaro eretiškosios matricos pagrindą. Bažnyčios istorijoje joks susirinkimas niekada nebuvo laikomas istoriniu įvykiu, kuris skirtųsi nuo kitų susirinkimų. Niekada nebuvo kalbama apie „Nikėjos susirinkimo dvasią“ ar „ Florencijos susirinkimo dvasią“, ypač apie „Tridento susirinkimo dvasią“. Taip pat nebuvo posusirinkiminės eros po Laterano ar Vatikano I susirinkimų, kadangi visi susirinkimai buvo Šventosios Motinos Bažnyčios balsas, atkartojantis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus balsą.

Dabar esama tokių, kurie įsikirtę laikosi Vatikano II susirinkimo išskirtinumo ir eretiško mokymo, jog Senojo Testamento Dievas yra priešingas Naujojo Testamento Dievui, tarsi Švenčiausios trejybės Asmenys būtų tarpusavyje susipriešinę. Doktrininės klaidos visada savo prigimtyje turi polinkį į trinitologines erezijas.

Jei manytumėme, kad egzistuoja tokie Bažnyčios Mokymo dalykai, kurie gali būti keičiami, atšaukiami, laiko bėgyje interpretuojami skirtingai, galima užsitraukti prakeikimą, kuris buvo išsakytas dekrete Lamentabili sane exitu. Tokiu būdu negalima pateisinti mirties bausmės atšaukimo, kaip nesuderinamo su Evangelija ir pakeičiant Katekizmą. Pasirodžius įvairioms erezijoms, Bažnyčia reaguodavo labai greitai. Antai Pistojos sinodas 1786 m. uždraudė Komunijos dalijimą ne Mišių metu, įsakė naudoti liturgijoje gimtąją kalbą ir leido netarti Mišių kanono submissa voce (pritildytu balsu), sudarė prielaidas vyskupų kolegialumui ir popiežiaus funkciją suredukavo iki paprasčiausios pastoracijos. Galima sakyti, kad šis tuomet popiežių pasmerktas sinodas tapo tarsi Vatikano II idėjų šaltiniu ir provaizdžiu, nes dauguma nutarimų susišaukia.  Kaip tiesa kyla iš Dievo, taip klaida kyla ir maitinama priešo, kuris nekenčia Kristaus Bažnyčios ir jos širdies: Šv. Mišių ir Švenčiausiojo sakramento.

Ateina tokia akimirka, kai Apvaizdos sprendimu atsiradome prie apsisprendimo ribos, kuri nulems Bažnyčios ateitį ir mūsų išganymą. Tai liečia klaidą, į kurią praktiškai papuolėme visi, niekada neturėdami blogų ketinimų ar apsimetinėjimo, tarsi tos klaidos nepastebėjome ar kad pasiteisinti.

Mes taip pat padarėmę klaidą – vieną iš daugelio – laikydami pokalbio dalyvius žmonėmis, kurie nepaisant tikėjimo išpažinimo skirtumų ir turimų pažiūrų yra motyvuojami gerų intencijų; kaip žmones, kurie būtų linkę pataisyti savo klaidas, jei atsivertų mūsų Tikėjimui. Su daugeliu susirinkimo tėvų mąstėme apie ekumenizmą kaip apie procesą, kvietimą atskilėliams į vieną Kristaus Bažnyčią, stabmeldžius ir pagonis pažinti vieną Tikrąjį Dievą, o žydų tautą pripažinti žadėtąjį Mesiją. Nuo tos akimirkos, kai ekumenizmas tapo konseptualizacijos objektu susirinkimo komisijose, jis tapo apibūdintas būdu, kuris tiesiogiai prieštarauja ankstesniam Magisteriumo mokymui.

Galvojome, jog kai kuriuos ekscesus sąlygodavo kai kurių asmenų daromi perdėjimai, įtakojami naujovių entuziazmo; nuoširdžiai tikėjimo, jog Jono Pauliaus II paveikslas, užkeikėjų-gydytojų, budistų vienuolių, imamų, rabinų, protestantų pastorių ir kitų eretikų apsuptyje liudijo Bažnyčios sugebėjimą vienyti žmones maldai į Dievą už taiką, kai autoritetingas tokio elgesio pavyzdys pradėjo niekingą daugiau ar mažiau oficialią panteonų (pagoniškų) sukcesiją iki tos akimirkos, kai išvydome ant savo rankų nešvarų dievuką Pačamamą nešančius vyskupus, šventvagiškai besiteisinančius neva jis vaizduoja šventąją motinystę.

Pragaro dievybės atvaizdo atsiradimas šv. Petro bazilikoje yra crescendo dalimi, nuo pradžių numatyta antrosios pusės. Daugybė praktikuojančių katalikų (ko gero ir didžioji dalis katalikų dvasininkų) yra dabar įsitikinę, kad katalikų tikėjimas jau nėra būtinas išganymui; tiki, kad mūsų tėvams apreikštas Vienas Dievas Trijuose Asmenyse yra tapatus Mahometo dievui. Jau prieš dvidešimt metų girdėjome besikartojančius balsus iš vyskupų katedrų, o paskutiniuoju metu girdime, jog jie primygtinai patvirtinti aukščiausiojo Sosto.

Kas bus naujuoju popiežiumi? Diskusija ilgintis ramybės Bažnyčioje

baznycia, tikejimas

Romoje vyko diskusija, kurioje prof. Roberto Mattei, Edward Pentin, Jon Allen ir Ross Douthat bandė atsakyti į šį klausimą. Pasak dalyvių, Pranciškaus pontifikatas atnešė Bažnyčiai daug netikrumo, sąmyšio ir pokyčių, todėl Bažnyčia nebenori vidinių ginčų, tačiau susitelkti kovai su galingais vidiniais ir išoriniais Kristaus priešais.

Birželio pabaigoje pasirodė angliška knyga „Sekantis popiežius: pagrindiai kandidatai kardinolų tarpe“, kurią parašė „National Catholic Register” dirbantis žurnalistas Edward Pentin. Joje jis pristato 19 kardinolų biografijas, dorybes, gabumus ir nuopelnus trijų vyskupo ir kunigo pareigų – sanctificandi, regendi, docendi – šviesoje, kurios padėtų konklavoje laimėti rinkimus į popiežiaus sostą.

Knygoje taip pat aprašoma kardinolų kolegijos atsiradimo istorija ir dabartis, popiežiaus rinkimų būdas, Bažnyčios Tradicijos apibrėžtos dorybės, reikalingos šv. Petro įpėdiniui.

Knygos autorius Ross Douthat pastebi, kad prieš 50 ar 75 metų kardinolai nelabai pažinojo vienas kito, kad dažniausiai rinkimus nulemdavo siauras europiečių ar Italijos kardinolų ratas. Globalizacijos laikais kardinolai turi galimybę vienas kitą geriau pažinti.

Prof. Roberto de Mattei priminė, jog ateis laikas, kai turėsime naują popiežių. Pasak jo, Pranciškaus asmuo užstoja popiežiaus instituciją ir kad Vatikano II laikais vykusi diskusija tarp progresyvių ir konservatyvių jėgų turėjo ideologinį pobūdį, kovos už idėjas savybes, tačiau šiandien tapo suvesta į kovą tarp Pranciškaus priešų ir draugų, t.y. į asmeniškumų lygį. Pranciškaus garbintojai jį laiko ne tiek šv. Petro įpėdiniu, kiek Jėzaus įpėdiniu, savotišku Jėzumi II. Pranciškaus priešininkams jis ne joks Jėzus II, tačiau tikras antikristo įsikūnijimas. Jei jie teisūs, tuomet belieka laukti ne sekančio popiežiaus, bet pasaulio pabaigos. Pasak profesoriaus, ši knyga padeda nusiraminti ir suprasti, kad ateis laikai, kai Pranciškaus nebebus, ir kad Bažnyčia toliau egzistuos.

Į klausimą, ar Pranciškus turės įtakos naujo popiežiaus rinkimams, Ross Douthat atskė, jog kardinolų kolegijoje jaučiamas pavargimas nuo dabartinio popiežiaus charizmatiškumo, todėl yra didelė tikimybė, jog jie išrinks popiežiumi kardinolą, kuris sumažins Pranciškaus sukeltą temperatūrą Bažnyčioje.

John Allen mano, jog Pranciškaus įtaka sekančioje konklavove pasireikš per jo paskirtus kardinolus rinkėjus, kurių dabar yra 60. Tikėtina, kad jie neišrinks labai priešingo Pranciškaus linijai popiežiaus.

Prof. De Mattei atkreipė dėmesį, jog svarbiausias dalykas – tai būsimojo popiežiaus požiūris į Vatikano II Susirinkimą. Yra būtinybė peržiūrėti šį susirinkimą, nes jo klaidingos interpretacijos pakenkė Bažnyčiai, ypač apie tai daug kalba vyskupai Carlo Maria Vigano ir  Athanasius Schneider. Profesorius teigia, jog nors konklavos metu, kaip tikime, veikia Šventosios Dvasios asistencija, tačiau rinkėjai gali ją atmesti, kaip tai buvo atsitikę renesanso laikais, kai į popiežiaus tarnystę jie išrinko ypač amoralius asmenis. Tas pats galioja ir popiežiui: nors Šventoji Dvasia remia popiežių jo tarnystėje, tačiau popiežius turi laisvę klysti. Žmonės, kurie visus popiežiaus poelgius vertina kaip neklaidingus, daro Bažnyčiai didelę žalą.

Diskusijos dalyvis John Allen prisiminė kard. Juozapo Ratzingerio mintis dėl Šventosios Dvasios įtakos konklavai, jog Jos asistencija gali būti atmesta. Tokiu atveju Šventoji Dvasia čia budi, kad žmonės neprivestų Bažnyčios ir pasaulio iki visiškos katastrofos.

Visi diskusijos dalyviai išsakė susirūpinimą, jog Katalikų Bažnyčia susiduria su teisingo tikėjimo apibrėžimo problema. Yra viltis, kaip troško kard. Brandmüller, jog sekantis popiežius po Pranciškaus pradės savo pontifikatą nuo viešo tikėjimo išpažinimo, kaip buvo nuo seno įprasta popiežių intronizavimo tradicijoje.

Diskusijos dalyviai, John Allen ir Ross Douthat, abejoja, ar kitu šv. Petro įpėdiniu taps konservatyvių pažiūrų kardinolas, kaip antai Raymond Burke ar Robert Sarah. Progresistai greičiausiai rems kard. Louis Antonio Tagle  arba kard. Pietro Parolina, gal net kard. Christoph Schönborn.

Allen pastebėjo, jog kardinolai sieks išrinkti popiežiumi kardinolą, kuris teiks didesnę viltį reformuoti Romos Kuriją, nes šio tikslo nepasiekė paskutiniai valdę popiežiai.

Diskusijos vaizdo įrašą galima pažiūrėti čia:

https://youtu.be/cTzdF_3rItU

Civilizacijos griūtis

baznycia, politika, tikejimas

 

„Kiekvienas miestas yra pastatytas ant vulkano“ – teigė garsusis anglų katalikų mąstytojas Chestertonas.  Didysis katalikų apologetas tarsi numatė besiartinančių tamsių laikų pradžią, kai pradės trupėti susitelkusi miestuose dabartinė mūsų civilizacija. Pagrindinės prasidėjusios krizės priežastys yra moralinio, religinio ir kultūrinio pagrindo praradimas.

Mums istoriškai ir kultūriškai artimos Romos imperijos griūties IV am. istorija yra ignoruojama, savanoriškas ir piktybiškas faktų neigimas tik dar labiau pagilina artėjančią krizę. Pasak dabartinių laikų kritikų, šią krizę priartina  valstybės vykdoma švietimo politika, kadangi krikščioniškos kultūros ir civilizacijos atstatymas reikalauja mokymo apie tiesą, gėrį ir grožį.

Deja, švietimo sistema užprogramuota yra visuomenės susinaikinimui, ko įrodymu yra miestų riaušės, mašinų ir parduotuvių padeginėjimas, piliečių primityvus agresyvumas ir taisyklių nepaisymas, pilietinis nelojalumas ir atsakomybės trūkumas. Maža to, siekiama klastingais ir prievartiniais būdais įvesti seksualinę edukaciją, o tai dar  labiau skatina moralinę piliečių degradaciją. Dabartinė švietimo sistema turėtų kelti susirūpinimą normaliems tėvams, ir jų reakcija turėtų būti aiški – gelbėti savo vaikų sielas atsiimant juos iš valstybinio ugdymo institucijų. Valstybė per švietimą varo pleištą tarp tėvų ir vaikų, nes tėvai nenori vaikams to, ko nori švietimo ideologai.

Pažangiečiai siekia pažangos tik dėl pačios pažangos, užmiršdami ar ignoruodai praeitį. Kaip sakė Chestertonas: „Jie žvelgia į ateitį su entuziazmu, bet bijo pažvelgti į praeitį“. Praeityje jie atrastų savo idėjų sukeltą pražūtį.

Susinaikinimo katalizoriumi yra dabartinė žiniasklaida, kuri filtruoja ir cenzūruoja nuomones, visiškai nepaisydama žodžio laisvės ir pliuralizmo taisyklių, nors nuolat visiems jas primena. Neliko diskusijos, o tik vienos leftistinės, neomarksistinės, liberios ideologijos monologas ir vieno požiūrio piršimas.

Valdžios susikompromitavimas taip pat veda prie visuomenių susinaikinimo, kadangi dėl savo sprendimų praranda pagarbą ir pagrindimą. Kai kuriose valstybėse valdžia epidemijos metu uždarė bažnyčias ir įnirtingai persekiojo jų lankytojus, tačiau paliko atviras alkoholio parduotuves, nesuvokiant, kad krikščionybė turi visas priemones civilizacijos griūčiai sustabdyti, kad Dievas yra istorijos Viešpats ir su jo pagalba galima išvengti arba sušvelninti laukinčius sunkius išbandymus.

 

 

Nekaltosios Širdies metinis minėjimas

baznycia, tikejimas

„Viešpats Jėzus nori įsteigti pasaulyje maldingumą į mano Nekalčiausiąją Širdį. Tiems, kurie jį priimas, pažadu išganymą. Jų sielos bus labai brangios Dievui tarsi gėlės, kuriomis puošiu Jo sostą“. Tuomet Dievo Motina išskėtė ranka sir antrą kartą suteikė mums tos nuostabios šviesos spindulį. Prie dešinės Dievo Motinos rankos buvo erškėčiais apjuosta širdis, kurių spygliai smigo į ją. Regėtojai suprato, jog tai buvo Marijos Nekalčiausioji Širdis, niekinama žmonijos nuodėmių, už kurias ji norėjo atsilyginti. Tokį apsireiškimo Fatimoje pasakojimą perduoda Antonio Borelli, knygos Fatima – tragedijos ar vilties žinia? autorius.

Tai buvo antrojo Marijos pasirodymo Lucijai, Hiancintai ir Pranciškui pasakojimas, kuriame Dievo Motina kviečia praktikuoti maldingumą į jos Nekalčiausiąją Širdį.

Dar gerokai prieš Fatimos apsireiškimą apie Marijos Širdį kalbėjo šv. Jonas Eudesas (1601-1680), Jėzaus ir Marijos Širdžių vienuolijos steigėjas, išplatinęs maldingumą Europoje. Popiežius Pijus VII (miręs 1878) leido Nekaltosios Marijos Širdies šventę eilėje vienuolijų ir vyskupijų.

II Pasaulinio Karo metu 1942 spalio 31 popiežius Pijus XII pavedė Bažnyčią ir visą žmoniją Nekalčiausiajai Širdžiai, 1944 kovo 4 nustatė šventę visoje Bažnyčioje. Pradžioje ji buvo švenčiame rugpjūčio 22 d., baigiant Dangun Paėmimo iškilmės oktavą, vėliau ši šventė perkelta į pirmąjį šeštadienį po Devintinių oktavos.

Kiurksotojų adoracijos. Devintinės

Pamokslai, tikejimas

Visos pasaulio religijos turėjo aukos sampratą ir reiškinį. Prie dievybės artėta, su ja bendrauta aukos kontekste. Būta ir baisių aukų, kai stabams buvo aukojamos žmonių gyvybės, tame tarpe ir kūdikių. Skaitant bibliją atrandi neįtikėtiną dalyką, kad išrinkoji tauta atsimetė nuo Dievo ir praktikavo Kanaano religiją, Aštartės ir Baalo kultą. Baalui izraelitai aukojo savo kūdikius. Kad kepamam kūdikiui pravirkus  tėvo širdis nesusvyruotų, užkimšdavo jam ausis arba už parankių jėga išvesdavo. Baisu apie tai net pagalvoti, kokiems poelgiams demonai įkvėpdavo savo sekėjus.

Apaštališkosios tradicijos krikščionybė taip pat turi savo auką – šv. Mišias, kuriose prisimename ir sudabartiname Jėzaus Kristaus asmeninę auką už pasaulio išganymą. Ši auka kyla iš paskutinės vakarienės ir Kalvarijos įvykio. Tai vienas iš nedaugelio ritualų, kuriuos Jėzus atliko ir kuris radikaliai skyrėsi nuo Jeruzalės šventyklos bei pagonių aukojimo apeigų.  Jėzus nerodė pirštu į kitas būtybes kaip aukotinas kitų labui, tačiau pats atidavė save kaip tyra atnašą Dievui už žmonijos nuodėmes. Tokiu būdu jis savo asmeniu buvo ir kunigas, ir auka, ir altorius. Jo paliepimu tai nuolat kartojame Mišiose: „tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas”. Šie žodžiai nurodo krikščiones pašaukimą aukoti save Dievui.

Pirmaisiais krikščionybės amžiais krikščionys laikyti ateistais, kadangi nepraktikavo jokio tiems laikams būdingo kulto, bet turėjo nekultinę liturgiją. Ji išsiskyria tuo, jog tai yra labiau dvasinis kultas, kuriame prisimename ir sudabartiname Jėzaus auką Mišiose ir kiekvienas savo auką asmeniniame gyvenime.

Sakramentai yra veiksmingieji Dievo malonės ženklai. Eucharistija yra Jėzaus ir jo aukos ženklas. Krikštas, kunigystė, santuoka, vienuolinis pašaukimas taip pat yra ženklai. Kartais už tų ženklų nėra to, ką jie žymi. Įsivaizduokime, jog pievoje ar miške pastatėme autostradą nurodantį ženklą su leidimu važiuoti 130 km/h greičiu. Tai būtų tuščias ir beprasmis reikalas, kadangi nėra to, ką žymi ženklas – nenuskriesi su vėjeliu lygiu keliu.Deja, yra tuščių krikščionių, vienuolių ir kunigų, kurių gyvenimas neatitinka to ženklo, kurį nešioja.

Eucharistija yra aukos ženklas, jai pagerbti yra daroma adoracija priešais išstatytą Švč. Sakramentą. Adoracija turi prasmę ir tradiciją, tačiau reikia turėti saiką. Be abejo, jos metu krikščionis turėtų pagarbinti Dievą, apmąstyti savo atitikimą jo valiai ir išsilukštenti iš egoizmo lukšto, kad pakeltų sparnus aukos žygiui. Deja, įsigalėjo kiurksojimo ir snūduriavimo adoracija visą parą, visą naktį, visą savaitę, perduodant estafetę iš parapijos į parapiją, pasiguodžiant pamaldumo, bet ne sumanumo ir  veiklos heroizmu. Net  viena pretenduojanti vadintis krikščioniška radijo stotis  transliuoja adoraciją kaipo tylą, kai iš esmės ši priemonė yra skirta kalbėjimui. Tikras paradoksų ir keistenybių festivalis.

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė vedė dvasinį dienoraštį, kuriame užrašė tokį sakinį: Nuostabiausias Dievo malones patyriau ne maldoje. Kai vienuolija paruošė išleidimui dienoraštį knygos pavidalu, išbraukė žodelį „ne”, tad gavosi: Nuostabiausias Dievo malones patyriau maldoje. Pasirodo, ideologijos elementų pilna net tik pasaulyje, bet ir Bažnyčioje… Kodėl šventoji taip parašė? Be abejo, kad malda nėra ir negali būti vienintelis būdas Dievui tarnauti ir malonę patirti. O kur šeimos ir tautos gyvenimas, kultūra, šventės, sukaktys, tradicijos, vestuvės, gamta, sapnai, kilnūs žmonės, gražiausi meilės ir išminties pavyzdžiai, kančia ir darbas? Su šv. Teresėle reikėtų kartoti, jog ir dabar daugumas žmonių Dievo malonę patyrė ne adoracijose ir ilgose maldose.

Ir pabaigai norėtųsi dar atkreipti dėmesį į akis ir širdį rėžiantį nesusipratimą, kuris įsivyravo adoracijų reiškinyje. Eilė bažnytinių dokumentų teigia, jog tikroji Eucharistijos ir Dievo adoracija yra šv. Mišios. Norint adoruoti, reikia padaryti jas iškilmingas, aukščiausio lygio, giedamas, smilkomas, bent 2 valandų trukmės (geriausia tridentiniu ritu, kadangi iš esmės jos yra garbinimo dvasioje – mano patirtimi), o ne atberti per 20 minučių naujuoju būdu ir paskui išstatyti monstranciją snūduriuotojams garbinti per naktis. Dievas sukūrė dieną darbui, o naktį poilsiui, o ne tam, kad adoracijos sujauktų tvarką: naktį kiurksoti, o dieną jėgų nėra. Norite adoruoti? Seniau buvo toks supratimas: nueiti pamaldžiai išklausyti antras Mišias adoracijos intencija.

Geriausiai krikščionis pasielgs, kai iš Eucharistijos pasimokys eucharistinio gyvenimo būdo, t.y. pasiaukojimo Jėzaus pavyzdžiu, kai jis pats save aukos kaip atnašą, ant savo gyvenimo altoriaus ir tarsi kunigas, neieškodamas pakaitinių aukų savo egoizmui pridengti.

Su šv. ornitologijos diena? Sekminės

Idomybes, tikejimas

Nuskambėjo neįprastai ir net šventvagiškai: kuo Sekminės susijusios su ornitologija ir kodėl ji pavadinta šventa? Ogi dažno elementariai įkrikščioninto žmogaus sąmonėje Šventoji Dvasia asocijuojasi su balandės pavidalu. Knygų iliustracijose, bažnyčių vitražuose, ant liturginių rūbų, vyskupų mitrose sklendžia „dieviškasis paukštis“. Gerai kad dar nevadiname Šventosios Dvasios šventąja balande ir kad nepaskelbėme balandžių ypatingai krikščioniškais ir sakraliais paukščiais, nes tada per plauką būtų iki sakraliosios ornitologijos.

Ar turime pagrindą ir teisę trečiąjį Dieviškąjį Asmenį – Šventąją Dvasią – vaizduoti balande/balandžiu? Panašu, kad yra rimtų argumentų paliauti taip darius, kad išvengtume naiviosios šventvagystės ir esminės klaidos.

Be abejo, Jėzaus krikšto Jordane pasakojimuose atrandame užuominas apie Šventosios Dvasios nužengimą ant Jėzaus „tarsi balandis“ pavidalu. Paskaitykime, kas tiksliai yra parašyta.
Mato evangelijoje rašoma: „Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo“ (3, 16). Morkaus evangelijoje pranešama, kad „Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas jį pakrikštijo Jordane. Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo (1, 9). Luko versija skamba panašiai: „Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis“ (3, 21). Jono evangelijoje randame panašų pasakojimą: „Ir Jonas paliudijo: „Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pasiliko virš jo (1, 32).

Niekur nerandame tvirto užtikrinimo, jog tai buvo balandžio pavidalas, abejonę ir netikrumą išreiškiant žodeliu „tarsi”, kuris nereiškia „tikrai”. Logiškai imant, jei kas turi panašumą, nebūtinai yra tuo, į ką yra panašus. Čia iš posovietinės seminarijos laikų prisimena garsusis gnoseologinis pavyzdys, kurį pateikė filosofiją dėstęs kaimo klebonas: „Valstietis išėjo vakare į ganyklą perkelti arklio. O čia tiršto rūko besą, nieko aplink nesimato. Vedamas nuojautos, apgraibomis žmogus žengė į rūką ir pamaži jame ėmė pastebėti neaiškų patamsėjimą, lyg kokį siluetą. Artėjant prie jo, vis labiau išryškėjo forma, bruožai, pasimatė, jog tai ne karvė ar briedis, bet arklys. Taip valstietis atrado rūke savo arklį“.

Pabandykime prisiartinti prie to neaiškaus silueto, kuris priminė balandį, tačiau juo nebuvo. Akivaizdu, kad tas pavidalas sklendė, judėjo, nusileido. Paukščio sparnų ir uodegos plunksnų išsidėstymas primena spindulius, išeinančią iš centro stipininę struktūrą – ko gero tai krito į akį liudininkams? Galbūt tas pavidalas mirguliavo, raibuliavo, turėjo kažkokius plazmos, judančio kamuolinio žaibo bruožus? Galima tik spėlioti. Aišku viena, Dvasios apsireiškimas buvo matomas, vadinasi turėjo materialų pobūdį.

Ši aplinkybė iškilo Nikėjos II visuotiniame bažnyčios susirinkime (787 m.), kuris sprendė ikonoklazmo erezijos klausimą. Buvo leista naudoti ikonas ir nustatytas sąrašas, kokie šventieji asmenys gali būti vaizduojami ir gerbiami ikonose: Jėzus Kristus, Mergelė Marija, angelai, visi šventieji. Jie buvo žmonių matomi ir kitaip apčiuopiami. Tame sąraše nepateikti Dievas Tėvas ir Dievas Šventoji Dvasia, apskritai Šv. Trejybė, nes Tėvo ir Dvasios joks žmogus nematė, juolab Dieviškosios Trejybės. Manoma, kad garsusis rusų ikonų tapytojas Andriejus Rubliovas bandė pavaizduoti Švč. Trejybę taip, kaip ji vaizduojama Abraomo istorijoje: trys besisvečiuojantys angelai. Krikščioniškoji tradicija ir nuojauta vertė manyti, jog jie buvo Trejybės provaizdis Senajame Testamente, tačiau tai irgi nesuteikia aiškaus tikrumo teigti, jog Trejybė nužengė pas Abraomą angelų pavidalu. Deus semper maior – skelbia teologinė sentencija (Dievas yra kur kas didesnis nei mūsų įsivaizdavimas ir supratimas gali aprėpti), neišreiškiamasis.

Grįžtant prie Nikėjos II susirinkimo. Jame dalyvaujantys vyskupai nerado pagrindo leisti vaizduoti Šventąją Dvasią jokiu būdu, net ir tarsi balandės pavidalu kaip šviesos ar ugnies žaismo formos. Katalikų Bažnyčia laikėsi šio kanono, tačiau jau XII am. jos sakraliniame mene pradėti vaizduoti nevaizduotini asmenys ir dalykai, kuomet ir Dvasia atvirai paversta balande.

Kitas motyvas, kodėl netiktų Dvasios ir Dievo vaizduoti, tai pirmųjų dviejų Dievo įsakymų turinio ir autoriteto priėmimas. Šie įsakymai yra tarsi tektoninis lūžis religijų istorijoje, kadangi atmeta politeizmą, Dievo sužmoginimą, Dievo lytiškumą, dieviškuosius pagalbininkus, hierogamiją, gamtos sudievinimą, mitą, magiją ir t.t. Dėl tos priežasties, antrasis Dievo įsakymas draudžia vaizduoti Dievą taip, kaip tai darė pagonys: žmogaus ar žvėries, gamtos reiškinio pavidalu, tuo teigiant, kad dievybė lanko šį pasaulį per žmogaus, žvėries ar gamtos reiškinio jėgą. Vienintelė išimtis čia yra Adomas ir Ieva, kurie buvo sukurti kaip Dievo paveikslas ir panašumas, kaip Jo atstovai šiame pasaulyje. Panašiai, Dievo Sūnus Jėzus Kristus įsikūnijo, tapo regimas ir materialus, todėl tapo atvaizduojamas.

Šventosios Dvasios vaizdavimas balandės pavidalu yra perdėm pagoniškas dalykas, nusviedžia Jos dieviškumą ligi gyvūno lygio, iš esmės prieštarauja draudimui vaizduoti Dievą gyvūno pavidalu. Akivaizdu, kad tai biblinės ir dogminės klaidos pasireiškimas esminiu klausimu. Kaip tad pavaizduoti Šventąją Dvasią, jei jos materialus apsireiškimas įvardintas tarsi balandės, tarsi ugnies liežuvių, tarsi vėjo ūžimo? Yra Nikėjos II susirinkimo sprendimas, yra ir įsigalėjusi neteisėta vaizdavimo praktika. Gal bent liktume „tarsi“ lygyje, nevaizduojant konkretaus ir su detalėmis paukščio – balandžio?

Išplauksi – paplosime, paskęsi – pats kaltas. Kardinolo Pell pergalė

baznycia, politika, tikejimas

Iš Australijos kilęs kardinolas George Pell išteisintas nuo jam mestų pedofilijos kaltinimų. Australijos Aukščiausiojo teismo kolegija vienbalsiai pripažino policijos, prokuratūros ir žemesniųjų teisminių instancijų padarytas šiurkščias klaidas, pažeidžiant esminę – nekaltumo prezumpcijos taisyklę, procesą remiant prieštaringais įrodymais, paprasčiausiai trūkstant įrodymų, proceso metu keičiant prisiekusiųjų sudėtį ir t.t. Po 13 mėnesių kalinimo kardinolas išleistas iš kalėjimo su neskundžiamu išteisinimo sprendimu .

Įtarimus prieš kardinolą Virdžinijos valstijos policija pradėjo tirti dar 2013 m. Teisminis procesas pradėtas 2016 m., kardinolą apklausus jam būvant Vatikane, kuriame jis buvo atsakingas už finansų auditą, kontrolę ir reformą. 2017 m. kardinolas, būdamas Vatikano piliečiu, savu noru išvyko į Australiją ginti savo gero vardo. 2018 m. Melburno teismo prisiekusieji nusprendė, kad kardinolas kaltas. 2019 m. apeliacinis teismas patvirtino šį sprendimą. Tais pačiais metais kardinolo apeliacija Virdžinijos valstijos aukščiausiojo teismo buvo atmesta, paliekant galioti 6 metų laisvės atėmimo bausmę griežto režimo kalėjime, skirtame žmogžudžiams ir maniakams, jo pavardę paskelbus seksualinių nusikaltėlių registre.

Bylos prieš kardinolą pagrindu buvo neva 1996 ir 1997 m. tvirkintų dviejų paauglių parodymai. Vienas iš jų prieš savo mirtį 2018 m. kaltinimus atšaukė kaip neteisingus, patvirtinant ir jo motinai. Byla turėjo remtis vieno vyro liudijimu, kurio parodymai prieštaravo beveik 60 asmenų kontra liudijimams, kurie tuo metu fiziškai buvo įvykio vietoje.

Tyrimas atskleidė šokiruojantį faktą, jog dar 2013 m. Virdžinijos valstijos policija intensyviai ieškojo asmens, kuris galėtų apkaltinti kardinolą. Kitaip sakant, buvo tikslingai kurpiama byla, nors niekas ir dėl nieko kardinolo nekaltino. Po metų trukmės pastangų pavyko suorganizuoti kaltintojus, kurių parodymai pasirodė esą klastotė. Šis įvykis atskleidė, jog stalinistinių teismų stilius persikėlė į Australiją, kai norint apkaltinti asmenį, buvo ieškoma kaltės patvirtinimo, o ne objektyvaus išnagrinėjimo; kai abejonės atveju kaltė ne atmetama, kaip tai daroma civilizuotuose teismuose, bet patvirtinama.

Skandalingas kardinolo procesas yra įrodymas, jog antibažnytiniai elementai įsitvirtino teisėsaugoje, žiniasklaidoje ir kitose valstybinėse struktūrose. Jiems svarbu apšmeižti ir sumenkinti bažnyčios autoritetą bet kokiomis priemonėmis, pasitelkiant melą ir manipuliavimą. Taip patvirtinamas istorijos dėsnis, jog nėra taikios bedievybės, ilgainiui ji įgauna agresyvios kovos formas.

Liūdna yra ir tai, jog Vatikanas nusišalino nuo kardinolo, kai jį ištiko bėda, laikėsi abejingai ir neteikė jokios pagalbos. Kažkada vykdant vieną atsakingą projektą vienas vyskupas man yra sakęs : jei išplauksi – paplosime, jei paskęsi – pats būsi kaltas. Panašiai pasielgta su kardinolu, panašią patirtį turėjo ne vienas kunigas, paliktas savo vyskupo Vatikano ar valstybės teismo akivaizdoje. Be perstojo apie evangeliją mums pamokslaujantys saldžiaveidžiai pamokslininkai tėra tuščiai malantys malūnai, ganytojai, kurie pirmieji pabėga, pamatę avis puolančius vilkus. Jie dangsto ir purpurais puošia tikrus nusikaltėlius, o teisiesiems šį pasaulį padaro skaistykla.

Bet šiandien verta džiaugtis, kad teisusis buvo išgelbėtas, kad garbingojo kardinolo vardas buvo apvalytas nuo purvo. Išvykęs iš kalėjimo kardinolas pirmiausia atlaikė padėkos šv. Mišias, pirmą kartą po 13 mėnesių. Kentėjusio ir prisikėlusio Kristaus pergalės istorija atsikartoja šio kunigo gyvenime.

Kas čia per sąmokslas prieš katalikus?

baznycia, tikejimas

Vyskupas Philip Egan iš Portsmouth vyskupijos Anglijoje labai abejoja, ar pagrįstai uždraudė šv. Mišias ir uždarė bažnyčias. Jam toks sprendimas buvo tragiškas, kadangi vyskupui ir kunigui tai iš esmės yra kažkas sunkiai suvokiamo ir prieštarauja pašaukimui. Turėjo taip pasielgti spaudžiamas kitų vyskupijų pavyzdžio ir su dideliu liūdesiu.

Išėjęs trumpam pasivaikščiojimui vyskupas pastebėjo, kad prekybos centrai ir parduotuvės atidaryti, žmonės važiuoja ir grįžta iš darbo. Veikia taip pat sinagogos ir mečetės. Kodėl būtent katalikų bažnyčios buvo uždarytos?

Vyskupas prašo savo kunigų visais įmanomais ir leidžiamais būdais nešti žmonėms Kristų, pamokslauti, teikti sakramentus ir atsidėti pastoracijai apsunkintomis sąlygomis.

Brazilijos prezidentas Jair Bolsonaro įrašė bažnyčias į esminiai svarbių objektų sąrašą, kurių negalima uždaryti ar apriboti, kadangi šventovėje ir maldoje žmogus atranda sustiprinimą, viltį ir Dievo pagalbą. Deja, federalinis teismas sustabdė jo dekretą, reikalaudamas išbraukti bažnyčias iš gyvybiškai svarbių institucijų sąrašo.

Su nerimu tenka stebėti baisų reiškinį, jog žmogus pradėtas traktuoti kaip elementariausias gyvūnas. Medicina staiga pavirto veterinarija, o visuomenė – uždarytų gyvūnų pasauliu. Atėmus iš žmogaus tai, kas daro jį žmogumi, pabrėžiant tik biologinį aspektą, žmogaus orumas ir vertė yra sumenkinami.

Iš tikėjimo pusės žvelgiant, tokio masto baimė, perauganti į isteriją, paneigia pasitikėjimo Dievu dorybę, užblokuoja žmogaus atvirumą Dievo malonei. Susidaro įspūdis, kad visi tiki tik mokslu, o jų dievybė – gydytojai. Pergalę nešančio tikėjimo pavyzdžių nesimato, vien baimės ir netikėjimo deklaracijos.

Ligoninėse nuo viruso gydosi vos per šimtą žmonių, o trys milijonai yra uždaryti karantine. Nesinori tikėti, kad ši epidemija yra repeticija prieš kažkokią visuotinę diktatūrą, kurią bus galima taip paprastai, greitai ir efektyviai įvesti dėl bet kokios neadekvačios priežasties.

Apie „dvasinius” sakramentus

baznycia, tikejimas

Įsigalėjus epidemijai buvo uždraustos viešos pamaldos. Dvasininkų komentaruose girdime raginimą likti namuose ir praktikuoti dvasinę išpažintį, dvasinę komuniją ir dvasinį dalyvavimą Mišiose komunikacijos priemonių pagalba. Tai kažkas naujo ir neįprasto katalikų tikėjime.

Tai nukelia į laikus, kai nebuvo galima praktikuoti viešai tikėjimo, kai pamaldos buvo atliekamos paslapčiomis ir praktikuojamas individualus pamaldumas. Buvo prancūziškosios revoliucijos diktatas, buvo liuteroniškasis katalikų persekiojimas Skandinavijos, Anglijos kraštuose, hitlerinis, komunistinis diktatas, dabar išgyvename sanepideminį diktatą ir režimą, kuomet viešos pamaldos draudžiamos ir viešas tikėjimo praktikavimas draudžiamas ir baudžiamas, žinoma, dvasininkams sutinkant ir bendradarbiaujant.

Labai neįprasta ir keista, kad sanepideminio diktato laiku raginama praktikuoti dvasinius sakramentus. Tai klaidina žmones ir griauna tikėjimo objektyvumą. Nuo pat Liuterio išstojimo laikų bažnyčia kovojo prieš jo teiginį, jog sakramentai nėra reikalingi išganymui.  Ką tai reiškia? Jog išganymui pasitelkiamas tikinčiojo individualus tikėjimas ar greičiau įsivaizdavimas, saviįtaiga, fantazija, siekiant sukurti kažkokią dvasinę išpažintį, komuniją ir dalyvavimą. Tai primena Liuterio teiginį apie smarkų nusidėjimą ir dar smarkesnį tikėjimą, kurio dėka galimas išganymas. Tikėjimo formalus išpažinimas padarytas svarbesnis už bažnyčios sakramentinę prigimtį.

Galima būtų paklausti: o jei kuris tikintysis neturi tokios lakios fantazijos ir saviįtaigos, tai tada jo išganymas nebėra užtikrintas? Reikia aiškiai pasakyti, jog tokie dalykai kaip dvasinė išpažintis, dvasinė komunija ar dvasinis dalyvavimas Mišiose yra fikcija, negali atstoti Kristaus įsteigtų sakramentų, kurie yra realūs laike, erdvėje, kuniškai ir dvasiškai, veiksmingi ir nuopelningi, pašventinantys ir išganingi. Skelbdami „dvasinius sakramentus” gadiname teisingą tikėjimo mokymą ir elgesį. Reikia aiškiai ir tiesiai sakyti, jog šiuo sanepidemijos diktato laiku vieši sakramentai yra uždrausti, o dvasiniai neegzistuoja ir egzistuoti negali. Rūpinantis sielų išganymu kaip persekiojimo laikais reikia:

  1. nepaliauti praktikuoti tikruosius sakramentus ir šv. Mišias;
  2. tai daryti su dideliu atsargumu ir išmintimi;
  3. būti kūrybingais ir išradingais.

Be sakramentų malonės Bažnyčia nustoja egzistuoti, be tikrų šv. Mišių Bažnyčia nebeapsireiškia, išganymo darbas nebevyksta. Ar link to judame?