Komercinėms Kalėdoms atėjus, Kristus iš jų išėjo…

Imperijos evangelija prieš Kristaus evangeliją. Kai atrodė, jog žmonių imperija nenusilenks Dievo galybei, Kūdikėlis supurtė jos pamatus.

Palaimingų šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų.

Pateikiami dviejų biblinių vyrų pavyzdžiai: karaliaus Achazo ir šv. Juozapo. Pirmasis veikė be Dievo, antrasis Jo valios ieškojo net sapne. Vienas viską pražudė, kitas – išgelbėjo.

Dar graikų filosofas Diogenas patarė, jog prieš pradedant ką nors daryti, reikia numatyti, kuo viskas baigsis. Pradedant naujus liturginius metus Adventu evangelija ragina galvoti, ar dabartinis gyvenimas nuves mus į išganymą.

II versija

Ar kiaulienos nevalgymas gali nuvesti į prisikėlimą?

Paprasti žmonės vagia menkus dalykus, padėtį užimantys vagia didesnius. Tautoje manoma, kad valdininkai yra vagys. Tai nėra pilna tiesa, nes yra žmonių, kurie išmano savybinių įvardžių teisingą naudojimą ne tik gramatikoje, bet ir gyvenime. Šios dienos evangelija liudija vagies, gal geriau būtų pasakyti – arkivagies, Zachiejaus atvejį, kai Jėzus atvėrė jo širdį, kad paliautų laužyti teisingumą ir meilę.

Be džiaugsmo nelengva gyventi. Be artimųjų ir draugų – dar sunkiau. Be Dievo – visiškai beprasmiška. Dievo netenkama tada, kai nebelieka maldos.

Naujo žmogaus kvėpavimas, naujo gyvenimo aušra – malda. Be jos nėra nei atsinaujinusio žmogaus, nei naujo gyvenimo vilties.

Stebimas suaktyvėjęs johovistų sektos veikimas Lietuvoje. Tuntais pasklinda po kaimus ir miestelius, platina savo klaidas žodžiais ir brošiūromis. Kaip infekcijos platinamos per kontaktą, taip ir klaidingos idėjos – per bendravimą, todėl:

1. Nebendrauti

2. Literatūros nepriimti

3. Saugoti tikrąjį tikėjimą, tradicijas, gyvenimo džiaugsmą.

Marijos vardas turi daug reikšmių, bet labiausiai žinomas kaip „mano Viešpats yra didis”. Su šiuo vardu Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė, vedama karaliaus Jono III Sobieskio, apgynė Vienos miestą ir Europą nuo žymiai didesnės turkų kariuomenės 1683 m. Po šio laimėjimo Popiežius Inocentas IX įvedė visuotinę Marijos Vardo liturginę šventę.

Karo Ukrainoje, laisvosios rinkos smaugimo, klimato pokyčių ir kitų visuomenės bėdų kontekste mums šviečia šv. Roko krikščioniškojo žmogiškumo, tikėjimo ir pamaldumo  pavyzdys.

Kaip suprasti Kristaus žodžius „tai mano kūnas”, „tai mano kraujas”, kuriuos jis ištarė Paskutinės vakarienės metu, duodamas apaštalams duoną ir vyną? Ar kalbėjo perkeltine prasme, ar konkrečiai? Ap. šv. Paulius neleidžia abejoti, jog kas neišskiria šios duonos iš kitų valgių, tas valgo sau pasmerkimą… Bet kas nevalgo šios duonos, tas neturės ir amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio.

Priešai stengiasi užimti centrinius ir strateginius objektus, valdžią, nes žino,  kad įgaus kontrolę. Naujų laikų chameleoniškasis priešas nesikauna gatvėje, bet paleidžia per žiniasklaidą ideologiją tarsi į vandentiekį nuodus, o jam belieka užsidegus cigaretę laukti efekto. Vakar sostinės gatvėse pasirodė efektas to, kaip ideologija sužalojo visuomenę.

Viskas turi savo centrą, esmę, iš kurio valdoma. Kompiuteriniuose žaidimuose reikia pasiekti centrinę gatvę, nueiti į centrinę būstinę, saugomą žaliukų, įsilaužti į centrinę patalpą, kurioje yra centrinis kompiuteris su centriniu disku, slaptažodžiu ir šifruote.Tai labai primena žmogaus būtį, kurioje esminis yra ne jo protas, bet dvasia. Kas apvaldo ją, tas turi įtaką visam žmogui.

Šiandien švenčiame dieną, kai Dievas į Bažnyčią ir krikščionių sielas atsiuntė Šventąją Dvasią, kuri vaduoja žmogų nuo pragaro okupantų ir suteikia jam tiesos bei gėrio pažinimą.

Šio sekmadienio pirmieji skaitiniai parodo Bažnyčios žemėje ir išaukštintos Danguje Bažnyčios ryšį: kas priklauso jai žemėje, paveldės ir dangiškąją. Jėzus apdovanoja ją savo dovanomis ir palieka apaštalus tvarkytis. Pirmasis darbas – išsivaduoti iš Mozės įstatymo ir priimti vien tik Jėzaus įstatymą.

Žmogaus gyvenimas kažkuo panašus į lėktuvo skrydį. Čia reikia startuoti iš žemiškosios bažnyčios uosto ir pasiekti dangiškąją. Niekas nekeikia pilotų nusileidus avariniu būdu, net jei ir labai kratė bei buvo baisu – svarbu sėkmingai išlipome. Niekas Danguje nepyks dėl stipresnio kunigo žodžio, tėvų pabarimo, gyvenimo sunkių išbandymų, kurie neleido pamesti amžinojo tikslo…

Savotiškai nuskamba šventųjų gyvenimo knygoje atrandamas tvirtinimas, jog šv. Jurgis savo persekiotojui Romos imperatoriui pasakęs: tu, karūnuotoji asilo galva!.. Tie žodžiai yra tokie aktualūs pamišusiam žmogui, kurio šalies herbe yra mutantė dvigalvė višta ir kurio kariai elgiasi kaip moraliniai mutantai žmonės – orkai, paminę visas krikščioniškas vertybes. Tos šalies herbe yra pavaizduotas šv. Jurgis, perduriantis ietimi slibiną-demoną. Paskutinėmis dienomis pasaulis įsitikino, kas yra tos šalies centre ir dvasioje – demoniška jėga, kurią turėtų nugalėti šv. Jurgis, bet kol kas dar nenugalėjo.

Žmogaus neapykantos Dievui absurdo paslaptis, kas ją gali perprasti ir paaiškinti…

Antra versija. Brangūs broliai seserys krikščionys – egoistai!.. Meilė nemylima.