Reikėtų uždaryti vienuolijas, parapijas ir vyskupijas, jei jos neveda tikinčiųjų į Dangų…

Pagal mokslinės statistikos logiką, žmogus gali turėti tris kojas ar 1,2 vaiko… Krikščionis vadovaujasi bibline logika.

Prieš kokius 15 metų pirmą kartą išbandžiau ypatingai ekstremalius amerikietiškus kalnelius. Kadangi buvau paskutinis eilėje, beliko sėstis priekyje. Pradėjus vagonėliui judėti, supratau, jog teks matyti visą važiavimo eigą ir dinamiką: staigius kritimus, pakilimus, apsivertimus ir posūkius. Pradžioje išsigandau ir užsimerkiau, bet ėmiau sau svarstyti, kokia prasmė pirkti bilietą ir paskui sėdėti užsimerkus, jog galų gale reikia pratintis prie – pasaulio pabaigos!.. Buvo įdomi drąsaus žvelgimo į iššūkį patirtis ir pratybos (nerekomenduojama turintiems silpną širdį).

XII eilinio sekmadienio šv. Rašto skaitiniuose randame Jėzaus paraginimą: „Nebijokite“. Bet čia pat ir kitą paraginimą – „bijokite“. Būtent „nebijokite žmonių”, bet „bijokite […] pražudyti sielą […] pragare“ . Pirmame skaitinyje minimas pranašas Jeremijas baiminasi savo priešiškai nusiteikusios tautos, kuriai reikia skelbti „politiškai nekorektiškus“ dalykus, būtent tai, kas Dievui patinka, bet tautai nepatinka. Skaitiniuose girdima teisuolio psalmisto aimana, kuriam reikia iškęsti nedorų giminių atmetimą, patyčias ir persekiojimus. Apaštalas Paulius kalba apie Kristaus, naujojo Adomo, vienišą ir drąsų susigrūmimą su žmonijoje įsitvirtinusia nuodėme bei mirtimi, skelbiant Evangeliją, mirštant ant kryžiaus bei atnešant malonę daugeliui. Apibendrinant galima būtų tarti, kad kai kuriuos žmones gali aplankyti pranašų dalia: likti vieniems ir atmestiems su savo idėjomis ir siekiais.

Žmogus bijo kito žmogaus, bijo visuomenės – tai skamba tragiškai. Instaliuojame signalizaciją, statomės kameras, perkame ginklus, nes kitas žmogus gali būti pavojingas ar neparankus. Žinoma, yra daug liguistos baimės ir kvailos drąsos pavyzdžių (juokama, kad kai Dievas norėjo nubausti kiškį, atėmė jam baimės jausmą…). Kita vertus, vis labiau ideologiškai orientuotoje visuomenėje linkstama atmesti kitaip mąstančius ir kalbančius, neatitinkančius politinio korektiškumo kriterijų.

Ką gali padaryti nedraugiški žmonės, girdime kasdien iš žiniasklaidos pranešimų, žinome iš savo asmeninės ir istorinės patirties. Lietuvos partizanų pavyzdys, dabar ir ukrainiečių kova liudija, jog jie atsisakė bijoti amžino agresoriaus. Blogiausia, ką gali kitas žmogus padaryti, tai atimti gyvybę. Tuo tarpu Jėzus išskiria baimę dėl kūno ir sielos, ragina nebijoti tų, kurie atima kūno gyvybę, bet baimintis tų, kurie gali pražudyti sielą. Baimė prieš neteisų žmogų ar visuomenę gali paralyžiuoti ir užtemdyti sąžinę.

Kažkuris stalinistinių laikų rusų rašytojas yra pasakęs: „motinos ir Stalino – myliu ir bijau“. Tai pataikaujantys vergo žodžiai, kurie atskleidžia iš dalies tiesą, tačiau ir melą bei ligą: mylimą, artimą žmogų, galų gale Dievą mylime taip, jog bijome įžeisti ir jų netekti. Tai pagarbos tikrovė. Meilė ir baimė despotui yra psichinės ligos, Stokholmo sindromo, ar tiesiog melo apraiška, kai aukai atrodo ar vaidina, jog myli budelį. Šios dienos Dievo Žodis skatina susimąstyti, ar teisinga taip elgtis.

Baimė yra nuolatinė gyvenimo palydovė. Nieko nuostabaus, kad miške sutikta meška ar gatvėje plėšikas mus išgąsdintų. Kas suteiktų drąsos tokią akimirką? Ko gero turimas šautuvas ar bent miklios kojos. Kitose situacijose reikėtų kitų priemonių ir strategijų. Nugalėti baimę galime būdami  stipresni ne tik fiziškai, bet ir intelektualiai bei dvasiškai. Lietuva nuogąstauja dėl agresyvios kaimynės iš Rytų, tačiau jai drąsos suteikia ne tik karinės sąjungos, savo pačios kariuomenė, bet visų piliečių dvasinė-moralinė laikysena, pasižyminti orumu ir aukšta morale.

Šios dienos Šv. Rašto skaitiniai mus moko, jog tikėjimas į Dievą reikalauja drąsos, bet tuo pačiu ir  suteikia dvasinės stiprybės. Jėzus Kristus kviečia mus į protingą drąsą gyventi, liudyti ir būti savimi Dievuje, net jei kai kurie žmonės ar visuomenės norėtų priversti gyventi baimėje ir lieptų vaidinti svetimas roles. Šio sekmadienio šv. Rašto skaitiniai užtikrina, jog Dievas budi ir turi planą ne tik žvirbliams, bet ir kiekvienam žmogui. Mūsų užduotis yra neužmiršti šios tiesos ir liudyti drąsą, kuri ateina iš tikėjimo.

Ne kartą girdėjau diskutuojant, kas yra pirmesnis: višta ar kiaušinis? Iš pažiūros, tai atrodo kaip loginiai spastai, tačiau Biblija ir elementari gyvenimo patirtis neleidžia suabejoti, jog vaikai negali būti savo tėvų gimdytojais. Pradžioje yra Suaugusysis, Gimdytojas, Kūrėjas. Būtis, gyvybė, civilizacija, tradicija, kultūra, tikėjimas ir t.t. ateina iš praeities, ne iš ateities, dabartis ir ateitis yra stipriai sąlygota to, ką paveldime. Pasaulis laikosi ant subrendusiųjų ir suaugusiųjų. Vaikai gali būti aukštesni už savo tėvus tik dėl to, kad sėdi ant jų pečių. Nulipę nuo jų pačių jie pasirodo esą mažesni…

Santykis su tėvu – tai kaip upelio santykis su šaltiniu, iš  kurio išplaukia. Kartais vaikai kritikuoja savo tėvus, tačiau ir toliau kartoja jų klaidas. Yra gražių pavyzdžių, kad žmogus pranoko savo ištakas, eidamas kilnios kultūros, švietimo, tikėjimo, santuokos, kilnios draugystės keliu.

Ne tik žmogiška tikrovė, bet ir mūsų išpažįstamas tikėjimas yra apie tėvo ir vaiko meilę. Jėzus mums apreiškė Dangiškąjį Tėvą ir Sūnaus (bendrai – vaiko) širdį. Jei yra tėvas, tai įmanoma ir brolystės tikrovė. Be šių vertybių ne tik dvasinis, bet ir visuomeninis gyvenimas, žmonių santykiai ima ristis į nesusipratimus.

Kaip išmokti būti tėvu? Tėvystės pagrindas yra vyriškumas, todėl pirmiausia į galvą ateina tai, jog vyras turi būti autonomiška būtybė, laisvas, savarankiškas ir kūrybingas. Tas savybes ypatingai išbando ir subrandina vientvė, kai vyras atsiranda iššūkių akivaizdoje. Pasak šv. Efremo, vyras turi susigrumti su savo vidiniais demonais: silpnumu, priklausomybėmis, pykčiu, aistromis, nekantrumu, nebrandumu ir t.t. Reikia džiaugtis, kad turime stiprių, savarankiškų vyrų, kuriems nereikia „ramentų ir protezų“, kad patys viską sugeba ir nesileidžia kvailinami.

Žvelgiame į augančius berniukus su nerimu, kadangi tėvo silpnėjimas, virtualaus pasaulio, pramogų kultūros ir nihilizmo įsigalėjimas sudaro sąlygas formuoti silpnus berniukus ir vyrus. Liūdna, jei moteris lieka viena kaip supermenė-univarsalė, bandanti viename asmenyje būti ir mama, ir žmona, ir reikalų tvarkytoja, ir pasaulio gelbėtoja. Kas yra tas jaunas vyras, kuris pats nesijudina, bet reikia jį moterims tampyti?

Ironizuojama, jog prie sužeistos savigarbos vyro galima prisiartinti tik apsiginklavus beisbolo lazda. Dažnai vyrai yra pritvinkę neigiamų emocijų, nemoka tvarkytis ypač su pralaimėjimo ir nesėkmių emocijomis, tada pratrūksta. Pritvinkę pašaipios ironijos ima plakti savo žmonas, vaikus, visuomenę, tikėjimą. Sakoma, jog ironija yra trečioji bedievybės rūšis šalia filosofinės ir praktinės bedievybės, neretai vyrai tikėjimą atmeta vedami kvailos pagiežos ir melagingos ironijos.. Tai atrodo kaip beprasmis spjaudymas į šaltinį, savo paties ištakų nuodijimas, tiltų deginimas.

Būti tėvu mažam vaikui yra viena, o suaugusiam – visiškai kita. Kur kas sudėtingiau mylėti suaugusį sūnų ar dukrą. Dievas kaip geras tėvas nori užauginti mus iki savo vaiko lygio ir brandumo, kad patirtume laisvę, atsakomybę, kūrybiškumą, kad suprastume jo valią ir išmoktume bendradarbiauti jo reikaluose. Neapsiriksiu sakydamas: Dievo valia, kad vyras turėtų valią, išmoktų būti tėvu savo vaikų atžvilgiu, būdamas geru sūnumi Dangiškam Tėvui ir savo žemiškajam tėvui.

Biblija mini avis, ožius ir vilkus, nurodant skirtingus žmonių ir tikinčiųjų tipus. Ožius nuo avių reikia atskirti, o nuo vilkų ginti. Minimi ir trys tipai ganytojų: pro vartus įeinantys, kurie už avis guldo gyvybę; samdiniai, kuriems nerūpi avių gerovė, ir tie, kurie laužiasi vogti ir plėšti. Kokia nevienareikšmiška yra Dievo tauta ir žmonių visuomenės gyvenimas, bet jos priekyje stovi tikrasis Ganytojas, kuris veda Jo balsą atpažįstančius „saugiu keliu į žalias ganyklas ir paversmius”.

Du draugai išsiruošė į turistinį žygį. Vakare prie laužo kepė šašlykus, „padarė gramą”, paskui nuėjo miegoti. Naktį vienas iš jų prabudo ir kelia kitą: „pažiūrėk, ar matai?” Anas atsimerkė ir sako: „Ogi giedrą dangų ir daugybę žvaigždžių matau. Astronomiškai žvelgiant, tai galėtų būti milijonai galaktikų, planetų, tinkamų ateityje žmonėms gyventi. Žvelgiant iš astrologinės pusės, matau Saturnas randasi Liūto žvaigždyne. Laiko požiūriu, dabar turėtų būti penkiolika minučių po trečios. Teologiškai žvelgiant, tai Dievo galybės, jo išminties ir begalinumo ženklas ir įrodymas. Žvelgiant metereologiškai, panašu, jog rytoj turėsime gražią dieną”. Tuomet susierzinęs tas draugas jam sako: „Ką tu čia kalbi, ar nematai, kad mums kažkas palapinę pavogė, kol buvom kietai įmigę”?

Neretai esame labai išsilavinę, protingi ir išmintingi suprasti įvairius dalykus, bet galime nepastebėti paprastų. Šios dienos šv. Rašto skaitiniai byloja, kad mes galime būti ne tiek fiziškai, kiek intelektualiai ar dvasiškai akli, galime būti „toliaregiai” ar „trumparegiai”, t.y. matyti žvaigždes, bet nematyti po kojomis gėlių, arba matyti vien žemės grumstus ir nematyti būties, minties, istorinių horizontų. Evangelijoje minimi fariziejai nesugebėjo pamatyti Dievo galybės, kai aklas nuo gimimo žmogus buvo Jėzaus išgydytas. Atsimenu vieną istorijos mokytoją, kuri mokė komunizmo laikais. Buvo įsitikinusi ir arši komunistė. Kai atėjo Lietuvos Nepriklausomybė, ji pripažino buvusi šventai įsitikinusi komunizmo teisingumu, tačiau kai į jos rankas pateko vakarietiška istorijos literatūra, liko apstulbusi ir nusiminusi, kad nuo pat mažų dienų jai buvo brukamas melas, kad ji patikėjo absurdais ir kitus tų absurdų mokė.

Pirmame skaitinyje pateikiamas liudijimas, kaip pranašas ieškojo kandidato į Izraelio karalius. Atėjo į žmogaus sodybą, kurią nurodė Dievas. Prisistačius jo sūnums, pranašas juos vertino pagal išvaizdą: buvo aukšti, stiprūs, išvaizdūs, galvojo, kad kuris nors iš jų. Tačiau nei vieno iš jų Dievas neišsirinko. Galų gale buvo pašauktas jauniausias sūnus, 15 metų paaugliukas, auksinių plaukų Dovydėlis, kuris dar nebuvo tiek sustiprėjęs, kad pakeltų kalaviją, jo ginklas buvo odinė laidyklė, su kuria mėtė akmenėlius. Dievas žvelgia į žmogaus širdį, o žmonės dažniausiai žvelgia ir sprendžia pagal išorę. Kai kurie žmonės iš Dievo malonės sugeba matyti užslėptus ar mistinius dalykus, todėl jie vadinami vizionieriais, mistikais, regėtojais. Dažnai atsitinka įsimylėjėlių tarpe, kai neaišku, ką žmogus pamilsta: ar išvaizdą, ar asmenį? Žinoma, būtų gerai, kad ir atrodytų gražiai, ir geros širdies būtų, bet kartais gražuoliai būna išpuikę, išpaikę, kartais būna pagedę… Einant į santuoką, labai svarbu yra pažinti žmogaus vidų, jo širdį, pamilti jo asmenį, nes išorė su amžiumi keičiasi, o gyventi juk reikia su asmeniu. Geriau jau paprastesnis žmogus, nei abejotinos vertės gražuolis…

Noriu atkreipti jūsų dėmesį į tai, kaip Jėzus pagydė neregį. Paėmė žemės, sumaišė su savo seilėmis ir užtepė jam ant akių tą purvą. Paskui liepė eiti nusiplauti ir tas praregėjo. It’s disgusting – pasakytumėte. Purvu ištepti žmogui akis. Fuj… Bet tai buvo stiprus ir gilus simbolis, parodantis, kad žmogus yra žemės dulkės, ir kad iš Dievo lūpų ateina gyvybė. Žemės dulkės reiškia ir žmogaus gyvenimo istoriją, kuriai Kristus duoda savo dalelę. Kristus atėjo, kad susimaišytų su žmogaus dulkina, žemėta gyvenimo istoriją ir suteiktų jai naujumą, dieviškumą. Tas ženklas išreiškia ir jo įsikūnijimo tiesą.

Evangelijoje minimas žmogus atgavo regėjimą. Lietuvių kalboje turime kelis žodžius, išreiškiančius matymo niuansus: regėti, išvysti ir pamatyti. Įsivaizduokime, vėlų vakarą tamsu, rūkas uždengia pievą, einame į ganyklą perrišti arklį į šviežią žolę. Tu regi tik prieblandą ir rūką, paskui išvysti kažkokį siluetą ir labiau priartėjus pamatai, kad tai arklys. Neužtenka žmogui regėti, neužtenka ir išvysti, dar reikia pamatyti, maža to, dar reikia teisingai suinterpretuoti ir teisingai suprasti savo prote, pamatyti ne tik akimis, bet ir savo dvasia. Antai ėjo keleliu ūkininkas ir vedėsi jautį. Beeidamas sutiko savo aklą kaimyną,  kuris norėjo paduoti jam ranką pasisveikint, nepataikė, sučiupo jaučio ragą. Nustebęs su kita ranka sučiupo ir kitą jaučio ragą ir sako: „oj, kaimyne, negalvojau, kad turi tokias kietas ir stiprias rankas”. Panašiai ir mes galime nematyti tikros tiesos ir žmogų palaikyti gyvuliu, dar kuo nors, galvoti, kad jis yra blogas ir pan.

Bet mes juk mėgstame užsidėti ant akių laikraščių, televizijos, apkalbų nešamą purvą, kuris sudžiūva, prilimpa ir nenorime jo nusiplauti. Tai ne Jėzaus purvas, bet mūsų pačių sulipdytas purvas iš neapykantos, aistrų, egoizmo, abejingumo, godumo, netyrumo ir t.t. Gavėnios metu bažnyčia mus kviečia ateiti pas okulistą, kuriuo yra Jėzus, ir pagydyti savo asmeninį aklumą, nusiplauti nuo savo akių melo, netikėjimo ir nuodėmės purvą.

Trečiojo Gavėnios sekmadienio skaitiniuose pasitelkiamas motyvas vandens, kuris ištrykšta iš uolos ir  kuriuo yra Jėzus Kristus, nurodantis į Gavėnios tikslą – krikšto ir tikėjimo atnaujinimą. To vandens troško dykumos sausros iškankinti keleiviai ir prie šulinio atėjusi Samarijos srityje gyvenusi moteris, kurie stokojo ne vien fiziškai gyventi įgalinančio vandens, bet ir gyvenimui reikalingos motyvacijos, prasmės, tikėjimo.

Žmogus ištrokšta, nori atsigerti, ieško vandens, kelis kartus per dieną atsuka vandens čiaupą, ieško šaldytuve vandens butelio, kai kur dar kaimo vietovėse eina pasisemti jo į šulinį. Be vandens nėra gyvybės, augimo, švaros ir derlingumo. Deja, gerti tinkamas vanduo tesudaro nepilną procentą viso esamo vandens, kuris užpildo Žemės planetą. Bet pasirodo, kad tuo dvasiniu vandeniu yra tikėjimas, be kurio taip pat darosi neįmanoma pilnavertiškai gyventi. Galima būtų manyti, kad panašiai žmonijoje yra žinomos ir praktikuojamos įvairios religijos, tačiau tik viena yra tikru prasmės, tiesos ir išganymo šaltiniu.

Evangelijoje pasakojama, jog prie Jokūbo šulinio Jėzaus asmenyje susitiko nesutaikomos žydų ir samariečių gentys. Samarijos srities gyventojų protėviai pažeidė Mozės įsakymą, draužiantį maišytis su genetiškai, kultūriškai ir religiškai skirtingais kaimyninių pagoniškų tautų gyventojais, todėl buvo traktuojami kaip išdavikai, eretikai, šventvagiai ir piktžodžiautojai, netekę išrinktajai tautai būdingų savybių, garbės ir pašaukimo. Paniekinti ir atstumti savo tautiečių, samariečiai įsteigė alternatyvų, paralelinį judaizma: šventyklą, apeigas, hierarchiją. Judėjos žydai ne tik kad su samariečiais nebendravo, tačiau ne kartą kėsinosi juos fiziškai išnaikinti, buvo sugriovę samariečių Gerazimo kalno šventyklą. Kad būtų didesnis kerštas, samariečiai nepasigėdijo išniekinti Jeruzalės šventyklą per svarbiausią žydams Velykų šventę.

Dviejų priešiškų tautų ir šventyklų atstovai susitinka prie savo bendro protėvio Jokūbo šulinio vedami troškulio, ta proga Jėzus neleido suabejoti: samariečių alternatyvusis judaizmas nėra išganymo šaltinis, aiškiai nurodė, jog išganymas ateina iš žydų, tačiau juo neapsiriboja. Jėzus nurodo save kaip gyvojo vandens šaltinį ir pasakoja apie būsimus laikus, kai žmonės sems prasmę ir tiesą iš Šventosios Dvasios, garbins Dievą tiesa ir dvasia.

Pokalbyje su samariete Jėzus atskleidžia jos nesėkmingas laimės ir meilės paieškas jau su penktu vyru. Ji keliauja per vyrų rankas, ieškodama gyvenimo pilnatvės, artumo ir bendrystės. Jos nesėkmingos partnerystės ar santuokos yra tarsi tuščias šulinys, negalintis numalšinti meilės ir artumo poreikį. Panašiai ir praeityje, ir dabar žmonės vaikšto malšinti meilės, laimės , prasmės ir džiaugsmo troškulio prie įvairiausių dirbtinių, kiaurų šulinių: kas prie degtinės butelio, kas prie kompiuterio ar televizijos, kas svetimose lovose, kas pramogose ir nuotykiuose, kas naujuose ar senuose dvasingumuose bei sektose. Galų gale vis tiek lieka tuštumo ir beprasmybės troškulys.

Jėzus supažindino samarietę su savimi, atvedė ją prie savo dieviško asmens gelmės, kuris sukurtajai būtybei yra tarsi gyvasis vanduo, numalšinantis vidinį troškulį. išganytojas padėjo jai su savimi užmegzti  santykį ir taip įvedė į savo gyvenimą, kuris pranoksta bet kokius tarpasmeninius žmogiškus santykius, duoda žmogui amžinąjį gyvenimą. Panašiai Bažnyčios egzistavimo prasmė ir tikslas yra ne tiek linksminti ir užimti žmones, kiek įvesti į santykį ir gyvenimą su Jėzumi per tikėjimą, kuris prasideda ir stiprinamas per Dievo žodį, sakramentus, katekezę, maldą, tikėjimo darbus, atgailą ir atsivertimą.

Gavėnios metas yra skirtas atnaujinti krikšto gyvenimą, kuris prasidėjo nuo krikšto vandens, nurodančio gyvojo vandens šaltinį – Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, jog yra esminiai būtina jį priimti, kad kaip malonės versmė pasiliktų krikščionies širdyje. Gavėnios atgaila išreiškia pasitraukimą nuo nuodėmės ir iliuzijų šulinių, grįžimą prie gyvojo vandens, kuriuo yra Viešpats, ir atnaujinti iš tikėjimo kylantį gyvenimą.

Minime šv. Kazimierą kaip Lietuvos globėją, tačiau kadaise Lietuvos bajorai norėjo jį pražudyti drauge su jo tėvu, karaliumi Kazimieru… Būtume turėję ne išpažinėją, bet kankinį… Čia reikia atskirti Kazimiero asmenį ir politines-istorines aplinkybes. Kaip asmuo jis neabejotinai spindėjo šventumu. Sąjunga su Lenkija nebuvo vienareikšmiškai traktuojama Lietuvos bajorų, kurie norėjo pasipriešinti Lenkijos siekiams politiškai, ekonomiškai ir kultūriškai suvirškinti Lietuvą.

Praėjusį sekmadienį Viešpats Jėzus Kristus pavadino savo mokinius pasaulio šviesa ir žemės druska. Šis apibūdinimas ir tikrovė yra įmanomi tol, kol jie laikosi dieviškojo įstatymo. Ši tema aptariama ir vystoma šio sekmadienio šv.rašto skaitiniuose.

Dieviškasis įstatymas tapo apreikštas ir mums duotas per Mozę, ST pranašus ir galiausiai per Dievo Sūnų Jėzų Kristų. Jame atsiskleidžia Dievo meilė ir rūpestis žmogumi. Tai ne tiek teisinis rinkinys, kiek pamokymai, kaip reikia gyventi, kad žmogus galėtų išsaugoti gyvenimo gerumą, teisingumą, grožį ir šventumą. Išties, Jėzus Kristus yra tuo pagrindiniu dieviškojo įstatymo mokytoju, interpretatoriumi ir išpildymo pavyzdžiu, tame tarpe ir Mozės įstatymo. Maža to, jis nepanaikina nei vienos įstatymo raidės, netgi uždraudžia ką nors jame keisti, bet skelbia apie jo išsipildymą. Čia jis pasirodo kaip naujojo įstatymo davėjas, išpildantis senąjį.

Mozės įstatymo pagrindu buvo sukurtas Toros teisynas, kurį sudarė tiek įsakymų, kiek yra metuose dienų. Tai nurodo į idėją, jog dieviškojo įstatymo reikia laikytis kasdien. Per Mozę duotieji 10 įsakymų atrodytų kaip radikali redukcija, apibendrinanti Torą. Kristaus patvirtintas Dievo, artimo ir savęs meilės įsakymas yra viso įstatymo esmė, išreikšta vienu sakiniu ir reikalavimu.

Tūlas TV programų vedėjas Ted Turner yra tvirtinęs, jog moderniais laikais baigėsi Dievo įsakymų galiojimo terminas (tarsi pasenusios supelijusios duonos). Visgi bandant nurodyti, kuris konkrečiai įsakymas paseno ir derėtų jį pašalinti, prieitume prie absurdų. Ko gero jis omenyje turėjo šeštąjį įsakymą, kuris labiausiai nepatinka Vakarų gerbuvio šalių gyventojams. Kaip gali būti neaktualus ir pasenęs draudimas žudyti? Kaip išgyventų televizinės kompanijos, jei žmonės masiškai vogtų, pvz. kabelinės televizijos programas ir nemokėtų abonemento? Tedas Turneris garantuotai eitų ūbagauti arba pakeistų profesiją. Realizuoti jo samprotavimai sužlugdytų jį patį.

Be abejo, priekaištų dieviškajai teisei netrūko visais laikais, netrūksta ir dabar, jog yra per griežti ir sunkūs įgyvendinti, todėl derėtų ją palengvinti, kad netrukdytų žmonėms laisviau gyventi. Įdomu būtų pasvarstyti, kas gautųsi palengvinus Dievo įsakymus? Tarkime, palengvinkime įsakymą nežudyti: šešias dienas savaitėje draudžiama žudyti, o tarkime pirmadienį – galima. Arba įsakymą gerbti tėvus (tai abipusis įsakymas, nurodantis tėvų pareigas vaikams ir tėvų vaikams): retkarčiais nesirūpinti vaikais ir tėvais, kad pabadautų ir šaltų… Leiskime žmonėms būti truputį iškrypusiais ir nenormaliais, kad darytų ką nori seksualinėje sferoje. Leiskime paaugliams truputį vartoti narkotikus, nebūkime tokie dogmatiški, tegul pajaučia alternatyvų pasaulį ir malonumą. Čia dera prisiminti šv. Tomo Akviniečio teiginį, jog maža klaida pradžioje veda į didelę klaidą ir komplikacijas pabaigoje, todėl kai kurie dalykai negali būti atšaukti ar palengvinti nei mažumėlę. Namas negali šiek tiek degti ar mašinos stabdžiai šiek tiek nestabdyti.

Turbūt girdėjote, kad bažnytinėje erdvėje vyksta sinodas apie sinodiškumą. Susidaro įspūdis, kad nereprezentatyvi mikroskopiškai maža grupelė tikinčiųjų svarsto katalikų religijos „vystymosi“ klausimus. Nesenai vykęs Europos regiono sinodinis susitikimas Pragoje atskleidė Rytų Europos katalikų biblinę laikyseną, jog negalima švelninti ir perinterpretuoti dieviško įstatymo, kurį bando įvykdyti Vakarų Europos vyskupijos, ypač Vokietijoje, Olandijoje. Vysk. Gondeckis iš Lenkijos sukritikavo terminus ir sugretinimą „modernistas“ ir „konservatorius“, nes katalikas arba laikosi Evangelijos, dieviško įsakymo, arba nesilaiko. Vyskupas iš Ukrainos pareikalavo iš galutinio dokumento pašalinti dažną „homoseksualizmas“ termino vartojimą (kone kiekviename puslapyje, net po kelis kartus), tarsi sinodas būtų apie homoseksualizmo įteisinimą. Kažkada paklaustas vienas vyskupas, ar tuoks gėjų poras, jei Vatikanas įsakys, neatsakė ir nukreipė temą…

Išganytojas žinojo, jog tikroji laimė, širdies ramybė ir taika su Dievu ateina iš dieviškojo įstatymo užlaikymo, o ne iš žmogiškų padavimų ir svarstymų. Maža to, jis patvirtino, jog dieviškojo įstatymo mokymą iškraipantys bus vadinami mažiausi Dangaus Karalystėje, todėl tokiais turi būti ir mūsų akyse: juos turime gerbti labai mažai, vertinami kaip paklydėliai. Biblija aiškiai nurodo, jog Dievo įstatymo atmetimas ar iškraipymas veda į sunaikinimą ir mirtį atskirus žmones, visuomenes ir tautas. Mums pasiūlyta pasirinkti mirtį arba gyvenimą.

Nuodėmė tarsi komosmoso juodosios skylė, kurios ryja ir naikina kūriniją.

Yra vienintelis išganymo šaltinis, kurį parodė Jonas Krikštytojas, tačiau daug nuodėmės šaltinių. Pranašas Habakukas barėsi, kad santuoka tampa nuodėmės šaltiniu.

Krikšto simbolika. Apie apostazės – krikšto atsižadėjimo – beprotybę.