Šv. Komunijos priėmimo būtinybė išplaukia iš ne vieną kartą pasakytų Jėzaus žodžių, ypač per Paskutinę vakarienę. Bažnyčios tradicija ir šventųjų pavyzdžiai vienareikšmiškai nurodo šv. Komunijos svarbą krikščionies gyvenime. Kadangi Komunija yra amžinybės sakramentas, labai svarbu ją priimti kaip Vijatiką (kelionės maistą) mirties akivaizdoje.
Vienas Bažnyčios įsakymas konkrečiai formuluoja šią pareigą, kad privalu bent kartą metuose (paprastai tai siejama su Velykų laiku) atlikti išpažintį ir priimti šv. Komuniją. Formaliai užtenka bent kartą metuose. Tuo atsakymas į klausimą ir išsisemia. Tradiciškai išpažinties ir šv. Komunijos einama per pagrindines šventes: Kalėdas ir Velykas, per atlaidus, laidotuves. Nėra pareigos priimti Komuniją kasdien, kas sekmadienį, kas mėnesį.
Dalyvavimą šv. Mišiose ir apsilankymą šventovėje sekmadienį įsako Dievo įsakymas, kurį papildo ir konkretizuoja Bažnyčios įsakymas. Bažnyčia neturi teisės atšaukti Dievo įsakymų, kadangi jie yra išganingi, nuo jų pildymo priklauso, ar mes vykdome Dievo valią ir išliekame teisume. Sekmadieniai yra konkretūs savo skaičiumi ir laiku, todėl reikia dėti visas pastangas dalyvauti sekmadienio šv. Mišiose. Komunijos priėmimo dažnumo Biblija nenurodo.
Gyvename epidemijos laikais, todėl didelės svarbos yra žmonių artimi kontaktai, bendros vietos ir daiktai, kurie palengvina arba užkerta epidemijos plitimą. Covid19 turi tą savybę, jog keliauja iš kvėpavimo takų į kvėpavimo takus, per rankas, jei prisiliečiama prie burnos ar nosies. Dabartinės rekomendacijos nustato optimalų saugumą: kaukės naudojimą, 2 m atstumą ir rankų dezinfekavimą. Šios priemonės turėtų apsaugoti 100 procentų.
Mūsų bažnyčios dažniausiai yra erdvios, galima užlaikyti atstumus, žmonės naudoja kaukes, dezinfekuoja rankas, sakytum, rizikos nėra. Nors nesu epidemiologas, tačiau pastabiai žvelgiant prieinu išvados: riziką kelia ne tiek būvimas bažnyčioje ir dalyvavimas Mišiose, kiek Komunijos priėmimas. Čia sunku išlaikyti tinkamą atstumą, nes rankos ilgis nesudaro metro. Net ir stengiantis išvengti, įvyksta prisilietimas tarp kunigo ir priimančio Komuniją. Eidami Komunijos vienas paskui kitą žmonės sukuria savo iškvėpto oro debesį, kuris kaip šleifas seka iš paskos. Šiltas oras turi savybę kilti aukštyn, kai žmogus stovi, tačiau judinamas einančių žmonių, jis sklaidosi į šalis, vinguriuoja, verpetuoja, nebūtinai kyla. Dalydamas Komuniją kunigas gali gauti virusą, paskui savo ruožtu gali jį perduoti kitiems. Ta tikimybė didėja sulig žmonių skaičiumi.
Kokia išvada ir pasiūlymas? Atrodytų, kad šiuo pavojingu metu reikėtų susilaikyti nuo dažno Komunijos priėmimo. Kita vertus, niekada Bažnyčios istorijoje nebuvo tokio meto kaip dabar, kad Komunijos būtų einama kasdien ir net po du kartus dienoje. Nebuvo ir kas sekmadienį, todėl nebus didelės tragedijos, jei kurį laiką bus susilaikyta. Komunijos priėmimas į rankas nesumažina apsikrėtimo rizikos, tačiau tikrai ilgainiui sumažina pagarbą ir sakralumą Švenčiausiojo Sakramento atžvilgiu.
Vertėtų pagalvoti apie pagrįstą Komunijos limitą, saugų kunigui ir tikintiesiems. Dar tarybiniais laikais mūsų parapijose buvo senas paprotys, kad pirma einama išpažinties, o tik tada Komunijos. Tokiu atveju Komunija natūraliai nebuvo dažna.
Kad nesiformuotų iškvėpto oro debesies šleifas, gal vertėtų artėti prie altoriaus keliomis retomis eilėmis, stovint ne vienas paskui kitą, tačiau labiau šalia vienas kito? Gal reikėtų priimti ne į rankas, tačiau per instrumentum, pavyzdžiui nuo savo turimos lėkštelės ar padėtos ant delno skepetaitės (taip išvengiant tiesioginio kontakto). Toks būdas praktikuojamas ir toleruojamas Lenkijoje, Norvegijoje, Amerikoje.
Ukrainos katalikai unitai, girdėjau, priėmė sprendimą, kad pandemijos metu Komunija nebus dalijama, tik ligoniams, nes geriau palaukti laiko, kai bus galima priimti saugiai, pagarbiai ir vertai. Šv. Marija Egiptietė savo atsivertimo pradžioje priėmusi Komuniją išgyveno be jos dykumoje 40 metų. Ji teigė, jog Kristaus Kūno galia ją gaivino ir palaikė per visus tuos dešimtmečius. Vadinasi, ne vien Komunijos priėmimo dažnumas lemia išganymą ir šventumą.