Jau kelinta diena nėra ramybės: vieni piktinasi, kiti nustebę, daug kas klausia, kas pasidarė su popiežiumi, kokius niekus jis ėmė kalbėti ir pan. Daug kam pasirodė nepriimtini jo teiginiai interviu homoseksualiam režisieriui dėl vienalyčių sąjungų civilinio įteisinimo. Ar popiežius užsiima sodomijos propaganda ar kaip tai suprasti? Pasigirdo vyrų grasinimai pereiti į islamą, atsižadėti katalikų tikėjimo, nebevaikščioti į bažnyčią ar net tapti ateistais.
Nusprendžiau ir aš pabūti ateistu, bet ne ta prasme kaip pagalvojote. Kunigas ateistas? Visko šiame pasaulyje pasitaiko. Aš tik aklai netikėsiu, rimtai nepriimsiu, ką kartais popiežius privačiai kalba, išreiškia kaip savo nuomonę. Kunigystė yra dvilypis dalykas, reikia mokėti atskirti sakramentą, iš jo kylančią pareigybę nuo asmens. Šv. Raštas ir katalikų tikėjimas aiškiai nurodo tikėjimo turinį, ties tuo ir pasiliksiu, nes dvasininkas nėra aukščiau Dievo, bet pašauktas būti jo tarnu, skelbiančiu jo Žodį. Deja, vyksta kova su priklausomybe nuo savęs, nuo prisirišimo prie savo nuomonės, psichikos, savų interesų, kai save imama statyti aukščiau Dievo…
Kai popiežius Paulius VI paseno, paprašė savo sekretoriaus pasakyti, kada ims nusikalbėti. Koks nuolankus ir savikritiškas buvo tas popiežius! Dabartinis popiežius – dominuojanti, ūmi, dramatinė, įtarčiau – traumuota neurotinė asmenybė. Tai nesunku pastebėti. Toks yra ir mūsų laikmetis! Sakoma, jog kiekvienas turime savų keistumų ir su amžiumi tie keistumai išryškėja, sustiprėja. Visa kas žmogiška ir mums, dvasininkams, nėra svetima. Popiežiai irgi sensta.
Popiežiaus Pranciškaus pasisakymas iš dalies yra pagrįstas ta prasme, jog nevalia tokių žmonių persekioti, tačiau ar jam reikėjo apie partnerystės įteisinimą kalbėti, kai apie tai pasaulietiniai sluoksniai diskutuoja jau kelis dešimtmečius? Neatsargus leptelėjimas sudrebino Bažnyčios pamatus, tapo pasičiuptas ir išnešiotas akimirksniu po visą pasaulį – čia juk ne gramą padariusio kaimo klebonėlio postringavimai. Taip jis užsitraukė eretiko popiežiaus įtarimą, maža to, – homoseksualaus asmens šešėlį (kas širdy – tas ir ant liežuvio). Bet tai nebūtų kažkas naujo, kai, pasak lenkų kunigo, profesoriaus Dariusz Oko, pusė katalikų vyskupų yra homoseksulios orientacijos ir kuria Bažnyčiai pavojingą „levandinę mafiją”.
Be abejo, visada buvo, yra ir bus vyrų, kurie moteris tik gerbia, bet neturi joms meilės, todėl negalės kurti dvasinio, kūniško ir ekonominio ryšio santuokos tikrovėje. Tas pats pasakytina apie kai kurias moteris, kurios neatskleidė vyriško prado esmės ir prasmės… Ir be popiežiaus komentarų ar mūsų leidimo jie iki šiol gyveno kaip norėjo ir leidimo neprašė, patys prisiimdami atsakomybę už savo elgesį. Dabar jie permes iš dalies tą atsakomybę popiežiui, pateisindami savo gyvenimo būdą. Susidaro įspūdis, kad popiežius tapo svetimų nuodėmių bendrininku ir tyrų sielų piktintoju.
Popiežius savo pasisakyme kalbėjo, kad niekas neturėtų būti išmestas iš šeimos, gyventi be šeimos, suprask, vienas, vienišas, atsiskyręs. Aš, celibatininkas, esu vienatvės specialistas, žinau šį bei tą apie vienatvę, kad siūlyčiau kam nors vienatvę. Visgi kaip dvasininkas popiežius turėjo išlikti teologijos rėmuose ir nesileisti į spontaniškumą, suponuodamas šeimų lygybę su vienalytėmis sąjungomis. Sąjungos nėra šeima, tai tik pakaitalas, kad nebūtų vieniša, kad lengviau spręstųsi ekonominiai reikalai, kad paprasčiausiai būtų šalia patikimas draugas ar pagalbininkas. Jei įvedus čia krikščioniškos moralės reikalavimus, kurioje tarptų skaisti ir nesavanaudiška draugystė bei tarpusavio pagalba, toks gyvenimo būdas primintų vienuolinę bendruomenę. Belieka pamaldžiai pasvajoti.
Bažnyčia kviečia į dorybingą gyvenimą pagal Dievo įsakymus ir krikščioniškos etikos normas. Viską suvedant vien į žmogiškumą, išblunka religijos ir moralės ribos. Nedrįstame paneigti žmogaus evangelinio idealo: nors esame nusidėjeliai, bet – ne bedieviai, kad sąmoningai atmestume Dievo valią ir prigimtinę tvarką.